Žurnalas „Muzikos barai“ ir Lietuvos radijo programos „Klasika“ laida „Muzikinis pastišas“ tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą ciklą. Penktojoje diskusijoje nagrinėjama muzikos festivalių Lietuvos kultūriniame kontekste tema. Diskusijoje dalyvauja Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas, Kristupo vasaros festivalio meno vadovas prof. Donatas Katkus, ekonomistas, inžinierius statybininkas, pianistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras prof. Borisas Melnikas, kompozitorius, eseistas, kultūros kritikas, laidų vedėjas Šarūnas Nakas. Diskusijos vedėja – Lietuvos radijo programos „Klasika“ projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.
Jūratė Katinaitė: Lietuvoje yra arti šimto klasikinės, šiuolaikinės, džiazo muzikos festivalių. Maždaug trečdalis jų nacionaliniai ir tarptautiniai, kiti – regioniniai; bent tokia statistika pasiekia Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją. Galbūt festivalių yra daugiau, tiesiog apie šimtas kreipiasi į ministeriją dėl finansavimo. Festivalis, savaime suprantama, ne vienadienis įvykis, jis tarsi įgyja teisę egzistuoti ir ateityje, kartu ir teisę į paramą. Tačiau finansavimo stinga kitoms muzikinės kultūros sritims. Nukenčia infrastruktūra, sklaida užsienyje, pagaliau nukenčia ir pačių kūrėjų, atlikėjų finansavimas. Taigi mes tarsi gyvename savotiškoje dichotomijoje – šventės kultas ir skurdas.
Pirmiausia norėčiau užduoti klausimą profesoriui Donatui Katkui. Jūs daug dešimtmečių esate vienas iš kasdienio muzikinio gyvenimo organizatorių, jo variklių. Kita vertus, esate ne vieno festivalio, tarp jų ir Kristupo vasaros festivalio, iniciatorius. Ar lengviau publiką prisikviesti į Kristupo vasaros festivalį nei į metinį koncertų ciklą vien dėl to, kad jis yra festivalis? Ar publika kaip nors skiriasi?
Donatas Katkus: Jei vadyba profesionali, ir festivalyje, ir koncertiniame sezone tas darbas, kreipimasis į publiką ir kvietimas, kad ji ateitų, yra vienodas. Aš apskritai nenorėčiau supriešinti festivalinių ir sezoninių koncertų. Paprasto sezono metu irgi vyksta daugybė švenčių. Manyčiau, kad reikia žiūrėti, kokia festivalio funkcija – juk yra labai įvairių festivalių. Pavyzdžiui, Kristupo festivalį susikūrėm todėl, kad vasarą Vilnius likdavo absoliučiai be kultūros. Per patį turistinį sezoną, kai galima parodyti Vilniaus kultūros vertybes, nieko nebūdavo. Taigi mūsų funkcija yra labai aiški ir suprantama. Kitas festivalis gali koncentruotis į tam tikrus žanrus, nes, pavyzdžiui, sezono metu jūs niekaip negalėtumėte suorganizuoti kokios nors moderniosios muzikos ciklų arba koncertų, kurie „apšviestų“ vienas kitą. Reikia tam tikros sankaupos, tam tikros prezentacijos ir, galų gale, tam tikros temos. Per visus metus būtų sunku išlaikyti kokią bendrą koncertų ciklo temą. Publika į vieną koncertą ateis, į kitą neateis, o kai viskas pateikiama koncentruotai, sakykim, per savaitę ar porą, toks renginys tampa reikšmingu kultūros įvykiu.
Vienas iš festivalių bruožų yra tam tikra produktų gamyba. Kultūros produktų. Festivalis gali pasiūlyti eilinių koncertėlių, kokių vyksta ir sezono metu, tačiau visai kitas dalykas, kai festivalis skiriamas tam tikro koncentruoto kultūros produkto gamybai. Dar labai svarbu, kai festivalis skiriamas labai konkrečiai bendruomenei. Dauguma festivalių pasaulyje vyksta vasaros metu, kada žmonės yra laisvesni, atsipalaidavę, kada jie gali sau leisti daugiau bendrauti su kultūra. Trečias dalykas yra prezentacija. Mes, pavyzdžiui, turistams pristatome Lietuvos įvaizdį, stengiamės parodyti savo žmones, savo kultūrą. Saviškiams duodame vieną kitą pipirėlį, įdomesnį koncertą, bet iš esmės vienas pagrindinių Kristupo vasaros festivalio tikslų yra parodyti tai, ką mes turim. Kai pagalvoju apie tuos šešiasdešimt milijonų, kurie buvo išmesti nežinia kam... Čia apie tuos, kuriuos sukišo Lietuvos įvaizdžio kūrimui – niekas nežino, kas įvyko, bet tų milijonų tikrai nebėra. Jeigu jie būtų buvę paskirti mūsų kultūros sklaidai...
Dar vienas nepaprastai svarbus dalykas – mūsų festivalis turi labai daug ryšių su užsieniu. Mes atliekame labai svarbų diplomatinį darbą, palaikome kontaktus su kitų šalių kultūros institucijomis. Lietuvai nusispjauti, ką mes eksportuojame – Lietuvos institutas buvo panaikintas, nes nereikalingas. Bet Lenkų institutas intensyviai veikia, Goethe’s institutas intensyviai veikia, ir mes per juos stengiamės ką nors padaryti, skleisti Lietuvos kultūrą. Kvietėmės portugalus, o jie dabar stengiasi Portugalijoje surengti Čiurlionio muzikos koncertą. Lygiai taip pat mes Čiurlionį vežame į Islandiją, į Krokuvą. Diplomatine prasme, Lietuvos kultūrinių ryšių prasme, tai yra labai didelis indėlis. Ir tai tik vienas mūsų festivalis. Tad festivaliai turi savo funkciją, ir sakyti, kad tai niekam nereikalingas dalykas, priešinti juos su koncertiniu sezonu yra neteisinga.
J. K.: Na, gal visą muzikinio gyvenimo infrastruktūrą ir festivalius...
D. K.: Aš noriu pasakyti tik tai, kad Lietuvoje intelektiniai produktai yra absoliučiai nevertinami. Festivaliuose mes, menininkai, kuriame intelektinius produktus. Vadinasi, jei mes čia turėsime ką nors padarę, pas mus atvažiuos gerokai daugiau žmonių. Jie nori važiuoti čia, nori kultūrinio turizmo. Jeigu festivaliai turėtų pinigų infrastruktūrai, reklamai užsienyje, jeigu galėtume skelbtis per turistines agentūras, mes sulauktume daugybės turistų, o tai būtų milžiniški pinigai. Laimėtų viešbučiai, laimėtų restoranai. Bet kad kas įžvelgtų sąsajas su kultūra, reikėtų įrodinėti metų metus. Niekas šito nesupranta, mano, kad tai ne ekonomikos sritis ir į ją investuoti neverta. Visi festivalių, kitų kultūros renginių organizatoriai yra ubagai, jie meldžia atsiklaupę ant kelių: duokit mums pinigų, kad galėtume sukurti Lietuvai kultūros produktą, kuris gali turėti didžiulę vertę. O jiems atsakoma – ne, jūs per daug prašot. Ir taip yra todėl, kad Lietuvą valdo labai žemos kultūros ir labai žemo intelekto, labai siaurų specializacijų technokratai. Dar gerai, jeigu technokratai, nes dažniausiai – tiesiog banditai, prasimušę, prisigrobę pinigų.
Dar keli žodžiai apie rėmėjus. Kai Lietuvos bankai buvo nepriklausomi, jie duodavo pinigų. Dabar mes esame skandinavų bankų kolonija, o skandinavų bankams, puikiai žinau, uždrausta remti Lietuvos kultūrą. Jeigu nori pasikviesti atlikėją švedą ar norvegą, tada savam duos pinigų. Bet mūsiškiui – niekada. Anksčiau vienas mano pažįstamas, turėjęs didelę įmonę (beje, ir pats jai vadovavęs), mums šiek tiek padėdavo, duodavo kokius dešimt tūkstančių, todėl galėdavome pastatyti kokią operytę ar pan. Dabar įmonė amerikiečių, ir viskas, rėmimas baigtas. Iš bankų tik Ūkio bankas dar ką nors remia, kaip Romanovui šauna į galvą. Įmonių, kurios galėtų remti kultūrą, vis mažėja, mažėja, mažėja...
J. K.: Tikime, kad tarptautiniai festivaliai pritraukia į Lietuvą užsienio svečių, žurnalistų, impresarijų, kad tai yra bazė, palanki tolesnei kultūros plėtrai, tarsi mugė, kuri galėtų pasitarnauti ir sklaidai užsienyje. Tačiau dažniausiai taip vis dėlto neatsitinka. Atlikėjai paprastai atvažiuoja į savo koncertą ir išvažiuoja, nesidomi bendru festivalio kontekstu. Kiek iš tikrųjų prasminga tarptautinį festivalį vertinti kaip reikšmingą muzikos sklaidos priemonę? Norėtųsi išgirsti Šarūno Nako, festivalinės kultūros skeptiko, nuomonę. Prisimenu, kai šioje studijoje mes diskutavome apie „Gaidą“, Šarūnas šiuolaikinės muzikos festivalius apibūdino maždaug taip: ar sutiktumėte savaitę būti maitinami labai gardžiai ir prabangiai, o visus metus neturėti jokio maisto?
Šarūnas Nakas: Tikriausiai naujosios, moderniosios muzikos gyvavimas, koncentruotas festivaliuose, ir kitokios, tradiciškesnės muzikos gyvavimas nėra visai tapatūs dalykai. Aš manau, kad festivaliai yra savotiška savivaldos forma, savotiška demokratija. Bet pabrėžčiau ne žodį „demokratija“, o būtent „savotiška“. 1990 metais festivalių Lietuvoje buvo gal keliolika, šiandien jų yra labai daug, ir galbūt didžioji problema ne ta, kad jų yra daug ir įvairių, bet kad koks aštuoniasdešimt procentų jų rengiama Vilniuje. Jeigu kiekvieną dieną vyksta keliolikos festivalių renginiai, tai šiuo požiūriu jie nebėra festivaliai, o tik šiaip sau tokią etiketę prisiklijavę įvykiai.
Taigi pirmiausia reikėtų bandyti apsibrėžti sąvokas ir atskirti formatus. Man atrodo, kad skirstymas labai paprastas – didieji, visų pastebimi festivaliai ir įvairūs renginiai, kurie vadinasi festivaliai, bet iš tikrųjų yra mikro-, mini ar sub- festivaliai. Kažkas, kas dabartinėmis mūsų finansavimo sąlygomis yra tiesiog išprievartauti taip vadintis ir žaisti tokius žaidimus, kurie galbūt visai nepalankūs atstovaujamai kultūrai. Man atrodo, kad viena iš blogybių yra beveik privalomas festivalių internacionalumas. Kitaip sakant, jeigu festivalis turi žymą, kad yra tarptautinis, tai tada jis geras, o jeigu jis ne tarptautinis, tada gal iš viso niekam nereikalingas. Manau, tai perdėm laikraštiškas, televiziškas ir apskritai labai subanalintas požiūris, nes festivaliai Lietuvoje vertingi tiek, kiek jie vertingi lietuvių publikai, o ne ataskaitoms, ne administratorių ar politikų pagyroms skatinti. Taigi šiuo požiūriu festivalių lieka ne taip jau ir daug.
Laidos pradžioje jau kalbėta apie sezoninio kultūros sklaidos būdo ir „festivalizmo“ gretinimą arba supriešinimą. Aš manau, kad mūsų sezonai tapo festivalių sezonais ir tai yra tam tikra tiek pačių sezonų, tiek pačių festivalių infliacija. Nes kad ir kaip ten būtų, Vilniaus festivalis iš esmės kokybiškai nesiskiria nuo filharmonijos sezono, kurio pabaigoje ir įvyksta tas festivalis. Manau, kad sezono metu būna puikių dalykų, o festivalyje pasitaiko visai skystų. Ir tai neišvengiama, nes festivalius rengia ta pati administracija, tie patys žmonės. Bet gal ir tai nėra svarbiausia.
Kita vertus, problema iš esmės yra politinė. Ji pirmiausia sietina su tuo, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje tokių postkolonijinių kraštų, kultūra iš esmės nėra subsidijuojama. Finansuojama tik ideologinė tų reiškinių pusė. Kultūra pati savaime biurokratų kastai absoliučiai nesvarbi ir netgi kenksminga, nes kultūringi žmonės yra mąstantys žmonės, o jie biurokratams kelia daug problemų. Todėl suprantama, kad biurokratai sąmoningai ar nesąmoningai renkasi būtent ideologinius parametrus, ir vienas iš jų, banaliausias ir labiausiai pastebimas, yra internacionalumas – ar projektas yra tarptautinis, ar dalyvauja atlikėjų iš kitur. Tas reiškinys apima gerokai platesnę nei grynosios kultūros sritį. Jis yra socialinis, iš dalies ir politinis. Kuo greičiau tai bus suvokta, tuo aiškesnis bus kultūros valdymas.
J. K.: O festivalių vis daugėja. Nors kultūros finansavimas menkėja, Kultūros rėmimo fondo biudžetas mažėja, tačiau kasmet sulaukiame vis daugiau festivalinių paraiškų. Norėčiau paprieštarauti Šarūnui, kuris sakė, kad festivaliai telkiasi tik Vilniuje, nes statistika byloja visai ką kita – yra labai daug (ir jų vis gausėja) regioninių, mažų festivalių, kurie dubliuoja vieni kitus, tie patys atlikėjai keliauja iš vieno festivalio į kitą. Norėčiau paklausti habilituoto socialinių mokslų daktaro Boriso Melniko – kaip viskas atrodo iš Jūsų pozicijų? Ar tokį reiškinį skatina publika, ar žmonėms tokių dalykų reikia? Ar festivalių gausą lemia švenčių poreikis, noras vasaros metu dažniau ateiti į savo kultūros centrą, smalsumas, ar daugiau pačių muzikos atlikėjų iniciatyva? Gal viešųjų įstaigų steigimas, įvairių koncertinių grupių kūrimas yra tiesiog būdas išgyventi?
Borisas Melnikas: Man atrodo, kad į savo klausimą Jūs pati ir atsakėte. Tai tam tikrų kultūros sektoriuje veikiančių subjektų išgyvenimo metodika. Tačiau problema yra gerokai platesnė ir gilesnė.
Pratęsiu gerbiamo profesoriaus Katkaus mintį: festivalyje turi būti sukuriamas produktas ir turi būti publika, kuriai tas produktas reikalingas, kuri jam subrendusi. O kūrėjui derėtų suvokti, kad jis privalo ne vien tenkinti savo norus ir tam tikros publikos poreikius, bet ir tą publiką auginti, ugdyti ir tobulinti. Šiuolaikinė visuomenė – daugialypė, joje daug sluoksnių, socialinių grupių, skirtingų interesų. Ir labai dažnai nesusikalbama todėl, kad įvairiems sluoksniams ir interesams atstovaujantys žmonės, kalbėdami apie muzikinę kultūrą, girdi tik save. Muzikinės kultūros paskirtis yra siekti visos visuomenės tobulumo, todėl turi būti kalbama apie esmines muzikinės kultūros funkcijas šiuolaikinės visuomenės gyvenime, o ne koncentruojamas dėmesys vien tik į muzikos kūrėjų ir kultūros įstaigų darbuotojų problemų sprendimą.
Dabar kita mintis. Muzikinė kultūra gyvuoja per įvairiausius renginius, festivalis yra tik vienas iš jų. Ir negalima kalbėti vien tik apie festivalius, ignoruojant bendrą muzikinės kultūros kontekstą. Aš matau, kad ir Vilniuje, ir visoje Lietuvoje yra didžiulis atlikėjų potencialas, bet jis visiškai neišnaudojamas. Kartu egzistuoja ir didžiulis pritrauktinos publikos potencialas. Tos publikos lūkesčiai gal ką ir domina, bet jie menkai tenkinami. Pavyzdžiui, Vilniuje yra daugiau nei pusė milijono gyventojų. Jūs pasidomėkite, kaip muzikinis gyvenimas atrodo daugumoje pusę milijono gyventojų turinčių Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos miestų. Ten puikūs simfoniniai, kameriniai koncertai vyksta vos ne kiekvieną dieną. O kiek per sezoną Vilniuje įvyksta Lietuvos kamerinio orkestro koncertų? Daugiausia keliolika. Kiek per sezoną (dešimt mėnesių) Vilniuje surengiama Lietuvos nacionalinio simfoninio, Valstybinio simfoninio orkestro koncertų? Po keliolika. Dabar pamąstykite šitaip. Kiek yra įvairiems socialiniams sluoksniams, įvairioms socialinėms grupėms priklausančių žmonių, tarp jų akademinis jaunimas, valdininkija, neblogą humanitarinį išsilavinimą turintys įvairių profesijų atstovai, kurie mielai išklausytų visas Beethoveno, Brahmso, Dvořáko ir kitų klasikų simfonijas, pagrindinį fortepijono ar smuiko su orkestru repertuarą, kurie Mozarto, Haydno, romantikų muzikos, XX amžiaus klasikų kūrinių viso sezono metu klausytųsi ne kas antrą mėnesį, o gal kas antrą vakarą. Ar kam nors yra kilusi tokia mintis? Kad Nacionalinės filharmonijos ir kitų orkestrų pajėgumai turėtų būti padidinti tiek, kad tie orkestrai galėtų koncertuoti kas antrą ar kas trečią vakarą? Svarbiausia, kad jie siūlytų patį įvairiausią ir kur kas didesnį repertuarą, nei siūlo dabar, kad būtų gerokai daugiau koncertų su įvairiais atlikėjais. Bet kad tai vyktų, reikia dviejų esminių sąlygų. Pirma, reikia masinei publikai priimtino labai kokybiško repertuaro, kurį daugiausia sudarytų būtent klasika, ir reikia kokybiško atlikimo. Antra, reikia intensyviam muzikiniam gyvenimui paruoštos ir subrandintos publikos, taip pat ir publikos, gebančios priimti ir rimtą bei meistriškai atliekamą šiuolaikinę muziką. Nepamirškime, kad vidutinis statistinis klasikinę muziką mėgstantis ir į koncertus vaikštantis klausytojas dažniausiai šiuolaikinės muzikos apskritai nelaiko muzika, jam tai yra profesionalaus orkestro keliamas triukšmas, kakofonija, kurią supranta (arba vaizduoja, kad supranta) tik patys jos kūrėjai. Todėl sakyčiau, kad siekiant aukšto muzikinės kultūros lygio pirmiausia reikėtų kalbėti apie viso koncertinio gyvenimo intensyvumą ir apie visų koncertinių renginių kokybę bei jų orientavimą į realias visų socialinių sluoksnių ir grupių reikmes. Taigi, visas muzikinis gyvenimas turėtų būti gerokai intensyvesnis, į jį turėtų būti įtraukta plačioji visuomenė, ir tai leistų daugiau pasireikšti ir muzikos kūrėjams, ir atlikėjams, ir netgi muzikinės kultūros sektoriuje dirbantiems verslininkams bei administratoriams. Trumpai tariant – turėtų būti smarkiai plėtojama muzikinio gyvenimo rinka.
O kalbant apie festivalius reikėtų suprasti, kad jie turėtų būti suvokiami tik kaip tam tikras specifinis muzikinio gyvenimo fragmentas, jų vaidmens neverta sureikšminti. Beje, festivalis kaip muzikinio gyvenimo forma labai tiktų būtent šiuolaikinei muzikai propaguoti – būtų galima periodiškai rengti modernios muzikos festivalius, kuriuose susitiktų ją mėgstantys klausytojai ir kūrėjai. O vidutiniam statistiniam muzikos mėgėjui, įpratusiam prie klasikos, taip pat ir dvidešimto amžiaus klasikos, reikia galimybių nuolat lankyti koncertus ir dažnai klausytis gerai atliekamos geros muzikos. Taigi, kalbėti reikėtų apie visiškai kitokias kasdienio muzikinio gyvenimo sąlygas, kitokią kasdienio muzikinio gyvenimo kultūrą. Apie kitokį tos kultūros prieinamumą.
Svajojant ir tęsiant profesoriaus mintį apie kultūrinį turizmą, kodėl nepagalvojus apie labai aukštos klasės festivalius, apie tai, kad į juos iš visos Europos tiesioginiais reisais būtų skraidinama elitinė publika klausytis puikiai atliekamos elitinės muzikos. Ko gero, tai būtų puikus verslo produktas, jis padėtų išspręsti daugelį finansavimo klausimų. Pavyzdžiui, ar Vilnius laikui bėgant neturėtų tapti elitinių tarptautinio masto muzikinių renginių centru? O kodėl ne? Matau, kad keli pagrindiniai Vilniuje esantys atlikėjų kolektyvai turi didžiulį repertuarą, yra pajėgūs groti labai rimtus, labai sudėtingus, įdomius kūrinius, ir groti gerai, bet jie neatlieka jų.
J. K.: Na, į vieną klausimą aš jums galiu atsakyti. Greitai paskaičiavau, kiek Nacionalinėje filharmonijoje per sezoną koncertų atlieka simfoninis orkestras – pradeda rugsėjo pabaigoje ir baigia gegužės viduryje, taigi išeina apie 35 koncertus per sezoną, gal truputį daugiau. Turbūt gera jų pusė vyksta pustuštėse salėse – nesusirenka auditorija, ir greičiausiai būtent tada, kai skamba elitinė, tai yra sudėtingesnė, muzika, o ne toji, kuri sukviečia gražiai pasipuošusią publiką. Kai atliekama išties labai aukštos kokybės muzika, galbūt, kaip minėjote, reikia šiek tiek pasiruošusios publikos.
Profesoriau Katkau, Jūs per sezoną rengiate panašų kiekį koncertų, ar susirenka publika būtent tada, kai grojate elitinę muziką?
D. K.: Mes per metus sugrojame vidutiniškai apie 80 koncertų, labai daug programų atliekame Vilniuje. Sunku tai, kad niekada negrojame to paties – kiekvienas koncertas yra vis kita programa, ir ją reikia parengti. Turime turėti mažiausiai savaitę pasiruošti, o kartais, jeigu programa sunkesnė, reikia ir daugiau laiko. Bet mes dirbame labai intensyviai ir publika skųstis negalime. Mūsų gera vadyba, pakanka reklamos, stengiamės, kad kiekviena programa būtų labai įdomi ir kad grotume labai gerai.
Bet noriu pasakyti kitą dalyką. Mes turime atsilaikyti prieš pramogų industriją, kuri yra milžiniška ir labai agresyvi. Įdomiausia, kad, jos požiūriu, tai, ką atliekame mes, nebėra muzika. Pažiūrėkite delfi.lt portale, kas yra muzika – tai popsas, rokas, o elitinei muzikai skirtas kultūros parkas – mes jau uždaryti į rezervatą.
Š. N.: Bet čia tik delfio kontekste, nereikia taip panikuoti. Delfio net nebūtina skaityti!
D. K.: Noriu tik pasakyti, kad tokia tendencija. Delfyje suskirstyta, o kitur iš viso neskirta vietos...
Š. N.: Taip, bet ta tendencija yra labai kryptinga ir tam tikrame informaciniame segmente. Juk tuos tekstus rašo dvidešimtmečiai, dažnai studentai, o jų kultūrinis bagažas yra mikroskopinis arba iš viso nulinis, ir dėl to nereikia jaudintis. Čia iš esmės nelabai susisiekiantys indai, atskiri pasauliai, nors galbūt ir gaila, kad taip yra.
D. K.: Galima ginčytis, bet tiek to. Nes yra dar vienas dalykas, kuris mūsų kultūrą tiesiog pjauna: mes visiškai neturim refleksijos. Mes neturime kritikos. Kritika uždrausta, išvaryta į marginalinius laikraštėlius, kurie vos vos laikosi. Nesvarbu, kad jų mažas tiražas, bet jeigu tas laikraštis pajėgtų samdytis ir ugdyti aukšto lygio kritikus, galėtų apmokėti jų darbą, tai būtų tam tikra vertė. Dabar kritika praktiškai sunaikinta, jos nėra. O refleksijos neturinti bendruomenė yra mirštanti bendruomenė, jos kultūra smarkiai serga, nes nebėra, kas apie ją rašo. Muzikologai leidžia storas knygas, kurias mažai kas skaito, ir nedirba pagrindinio darbo, nėra kraujagyslių, kurios jungtų kultūros reiškinį su bendruomene. Nesvarbu, kokia ta bendruomenė – didelė ar maža, bet ji turi būti. Didieji laikraščiai kultūrą yra išmetę, tai yra žvėriška cenzūra. Tokios cenzūros sovietiniais laikais nebuvo.
B. M.: Vis dėlto suskaičiuokim, kiek Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose yra vyresniųjų klasių moksleivių, kiek studentijos, kuri iš principo turėtų domėtis menais, kiek yra valdininkų, medikų, mokytojų, įvairių sričių specialistų su aukštuoju išsilavinimu ir taip toliau. Juk daugiausia tai išprusę inteligentiški žmonės, kurie turėtų domėtis muzika! Nepamirškime, kiek yra vyresnio amžiaus žmonių, kuriuos taip pat būtų galima integruoti į aktyvią koncertus lankančią publiką! Ir jeigu skaičiuotume šitaip, gautume šešiaženklius skaičius. Ir jeigu dar kartą prisimintume, kad daugmaž gerų koncertų filharmonijoje per metus būna penkiolika dvidešimt, Rinkevičiaus orkestro – kas antrą ar trečią penktadienį... Viskas. Išvada – turimas publikos potencialas yra visiškai neišnaudojamas!
D. K.: Nenorėčiau sutikti, skaičiai dažnai apgaulingi. Problema kitur. Pavyzdžiui, kur yra skelbiamas kokio nors orkestro koncertas? Kur jis yra aptariamas? Ar kitą dieną apie jį kas nors rašoma laikraščiuose? Ne. Net apie popsą nerasite. Visuomenei nepateikiamas vaizdas. Kaip jį sukurti? Eiti į mokyklą ir sakyti, kad jūs ateikit į koncertą? Bet moksleivis žiūri televizorių, jo ausys prikimštos popso ir jis nieko kito negirdi. Juk Lietuvoje yra tik viena klasiką transliuojanti radijo stotis, o per kitas ištisai bumbsi. Aš nesakau, kad visada tas bumbsėjimas yra prastas – kartais geriau klausytis roko muzikos negu kokio šiuolaikinio autoriaus. Bet vis tiek tai yra tam tikras stilius, elgesys, socialinis susitapatinimas su tam tikrais meno reiškiniais. Ir toje erdvėje mes esame tarsi užribio kultūra. Tačiau manau, kad nereikėtų labai dėl to jaudintis, elitas turi atsiskirti nuo plebėjų ir kvailių. Mes turime puoselėti tikrąsias vertybes. Ne raumenimis buvo sukurtas pasaulis, o protu, kultūra.
Š. N.: Bet diskusija neturėtų vykti taip, lyg kalbėtumės devyniolikto amžiaus pabaigoje. Šiandien didžioji dalis kultūros informacijos iki klausytojų, vartotojų ateina ne per renginius, ne gyvai, o per įrašus, televiziją, radiją, internetą. Ir šiuo požiūriu į muziką visi panirę šimtus, tūkstančius kartų daugiau nei bet kuriais ankstesniais laikais. Taigi nereikia manyti, kad tik gyvai vykstantys renginiai, geriau ar prasčiau organizuoti sezonai ar festivaliai yra realusis kultūros gyvenimas. Iš tikrųjų visiškai individualus ar grupinis niekaip neafišuojamas kontaktas yra didžioji, povandeninė ledkalnio dalis. Jeigu Vilniuje kokia nors Beethoveno simfonija skamba apytuštėje salėje, tai nereiškia, kad vilniečiai to Beethoveno niekada nėra girdėję. Nereikia dėl to panikuoti ir daryti tokių išvadų.
B. M.: Bet turėtų būti tam tikra kritinė mokyklinio ir akademinio jaunimo masė, plačiųjų inteligentijos sluoksnių masė, kuri jaustų vidinį poreikį eiti į koncertų sales.
Š. N.: Aš visiškai su tuo sutikčiau, bet manau, kad šis poreikis yra tik dalis problemos. Svarbiausias šiais laikais yra ekonominis veiksnys. Juk absoliuti dauguma pensinio amžiaus žmonių nebeįstengia nusipirkti bilietų į tokius renginius, į kokius jie vaikščiojo visą gyvenimą ir toliau mielai vaikščiotų. Jaunimui tas pats. Jų 150 Lt stipendiją palyginkite su kokio nors koncerto filharmonijoje, Kongresų rūmuose ar, galų gale, „Siemens“ arenoje bilietų kainomis. Tai yra pasityčiojimas, visiškas ekonominis neadekvatumas, bet taip yra būtent todėl, kad Lietuvoje kultūrai tiesiog nėra vietos, nes žmonės, kurie dėlioja ideologines piramides, yra nekultūringi arba priešiški kultūrai. Ir tokių pareiškimų mes galime prisirankioti užtektinai.
J. K.: Norėčiau Šarūnui peradresuoti profesoriaus Melniko klausimą apie galimybę rinktis. Jeigu Vilniuje per savaitę būtų ne vienas simfoninis koncertas, o trys, gal net tuo pačiu metu skirtingose salėse, dar operos teatras, jeigu mes būtume pajėgūs visa tai finansuoti, tai ar ta įvairovė ir labai gera atlikimo kokybė pati savaime galėtų implikuoti didesnį auditorijos susidomėjimą ir prusinimąsi? Ar vis dėlto edukacija ir pastangos nuo jaunų dienų auginti muzikantą, kaip įsitikinta Vakaruose, yra tiesesnis kelias?
Š. N.: Aš manau, kad edukacija yra lemiamas veiksnys. Tai yra terpės klausimas ir momento, kada įžengiama į tą terpę, klausimas. Čia viskas labai paprasta. Įsijunkite sekmadienio rytą televizorių ir pasižiūrėkite, koks repertuaras dominuoja vaikų dainų konkursuose. Tai yra nacionalinio kanalo proteguojama iš esmės oficiozinė valstybės politika. Pamatysim, kad skamba nebrandaus stiliaus popsas, sakyčiau, periferinis ir provincialus. Jis atspindi maždaug 40–50 metų senumo komercines madas, netgi ne tradicijas. Ir šiuo požiūriu publika tikrai nėra auginama. Tai, kad ji atsiranda, yra labiau išimtis negu logiška pasekmė. Šiuo požiūriu viskas yra labai politiška, nes daugelis bėdų Lietuvoje, kurios atrodo pirmiausia susijusios su finansavimu, pirmiausia yra politinės. Nes politika yra ne vien tik teisė kaip nors balsuoti, bet teisė sudaryti sąlygas gyventi protingą gyvenimą. Ne tokį gyvenimą, kokį tau kas nors mestels, bet tokį, kuris tave patenkintų, kad tavo protas jam nesipriešintų. O šito Lietuvoje mes šiandien tikrai neturime. Greičiau turime ekscesų, kurie yra visiškai periferiniai mąstymo kokybės prasme. Ir kultūra dėl to smarkiai kenčia.
Manyčiau, kad patys kultūros žmonės yra labai pasyvūs, jie įprato, leidosi būti prašytojai. Nesvarbu, ar tai būtų stambi, nacionalinį statusą turinti organizacija, ar pavieniai mikroskopiniai festivaliai, kuriuos tvarko tik du žmonės. Visi jie iš esmės parklupdyti. Ir mentalitetas, kuris valdo visą šitą žaidimą, deja, yra prasčioko mentalitetas. Tą reikia pripažinti ir su tuo reikia rasti jėgų susigrumti ir laimėti. Tai ne šiaip sau kova. Tai kova dėl šviesaus proto ateities. Tai nėra skirtingų estetinių ar ideologinių kaprizų priešprieša, tai klausimas, ar mes gyvensime protingą, kultūringą, civilizuotą gyvenimą, ar kaip papuola. Šiandien gyvename taip, kaip papuola. Daugeliu atvejų kultūros žmonės gauna tik finansines atliekas, kurias valdžia mikliai susigrąžina mokesčių pavidalu. Ir šiuo požiūriu mes tikrai dar nesukūrėme civilizuotos valstybės. Tik jos kontūrus, jos fantomą.
D. K.: Norėčiau paprieštarauti dėl kultūros žmonių neveiklumo. Aš visą gyvenimą veikiu ir pažįstu labai daug žmonių, kurie veikia. Festivaliai yra vienas iš mėginimų laisvai reikštis. Kodėl jų tiek daug? Todėl, kad žmonės nori. Mes esam apvažiavę labai daug mažų miestelių, ten yra nuostabių kultūros centrų vadovų, kurie stengiasi nežiūrėdami į nieką. Už skatikus jie dirba didžiausius darbus.
Š. N.: O kodėl amžinai už skatikus? Kodėl tai yra pranašumas?
D. K.: Tai nėra pranašumas, bet jie priešinasi, nori parodyti, kad kas nors vyksta. Kas yra fesitvalis? Į savo festivalį mes stengiamės kviesti kuo daugiau vietinių atlikėjų, ir tai yra vienas iš jų finansavimo šaltinių. Nes tie pinigai, kuriuos sukrapštom iš sponsorių ar gaunam iš savivaldybės, ministerijos, patenka į atlikėjo kišenę. Aišku, iš jo 60 procentų atima valstybė, bet festivaliai padeda išsilaikyti begalei talentingų žmonių, sukuria darbo vietų.
J. K.: Profesorius sako, kad regionuose norima tų festivalių. Tačiau kai Kultūros ministerija pareikalavo prašomų finansuoti festivalių programų, atsiskleidė fantazijos skurdas, paaiškėjo, kad tos programos kartojasi, kad kviečiamos tos pačios kelios televizijos šou programų ir konkursų išgarsintos akademinės muzikos žvaigždės. Tai dainuoja operetę, tai miuziklą, tai su baritonu, tai be baritono... Gal regionuose ir yra vienas kitas festivalis, kuris inicijuoja originalesnius projektus, ieško atlikėjų, o ne tik kaip turguje ima nuo prekystalio tai, kas padėta matomiausioje vietoje. Kaip jūs į tai žiūrite?
D. K.: Žiūriu labai paprastai. Pasiėmiau suvestinę, kaip Kultūros rėmimo fondas paskirstė pinigus – kam davė, kam nedavė. Buvau sukrėstas. Pirmas festivalis, nežinomas, gauna 70 000 Lt. Kažkoks renginėlis – 20 000 Lt. O rimčiausias renginys – 5 000 Lt. Negalėjau patikėti savo akimis. Kas ten skirsto? Draugai? Giminės? Pati tikriausia korupcija. Mūsų festivaliui buvo skirta 200 000 Lt trejiems metams. Trečiaisiais metais norėjo iš viso panaikinti. Davė 100 000 Lt. Du mėnesiai, 60 koncertų septyniuose regionuose. Mes rengiame festivalį už 130 000 litų. O kažkoks penkių koncertų festivalis gauna 80 000 Lt. Kodėl? Mes septyniolika metų rengiame festivalį, galima atsiversti programas – didžiulė istorija. Bet, pasirodo, tai visai nesvarbu.
Už tokią politiką tiesiogiai atsakingi politikai, ir ką mes galime padaryti, jei politikus renka kvailiai. Tokia tikrovė, bet mes nepasiduodam.
J. K.: Galime skaičiuoti, kiek pinigų vienam skirta, kiek kitam neskirta, tačiau puikiai žinome, kad labai geriems dalykams kartais tų pinigų ne tiek ir daug reikia. Man atrodo, kad dar didesnė problema yra idėjų stygius ir programų skurdumas.
Š. N.: Aš nesakyčiau, kad stinga idėjų. Kartais tikrai stinga kvalifikacijos ir kompetencijos. Nes idėjų būna labai įvairių. Pavyzdžiui, pakviesti kokį nors televizijoje matytą žmogų su programa, kurią jis tiražuos dar keliasdešimtyje kitų miestelių. Čia ir yra idėja, ir niekur nuo to nepabėgsi. Bet kitas dalykas, ar tie sumanymai ir norai aktyviai veikia kultūros gyvenimą ten, kur jie realizuojami. Ar vyksta kokia nors polemika? Ar vyksta diskusija per pačią programą? Ar programa sujudina, sudomina, ar tai yra grynai formalūs renginiai? Man atrodo, kad labai dažnai dominuoja itin formalūs renginiai. Ir tai ne tik neįdomu, bet ir nesąžininga. Ir čia jau iškyla aštrus etinis klausimas – ar tokie festivaliai kaip greitai dygstantys augalai nepasiglemžia ir neužgožia visos kitos augmenijos? Tai visų pirma matome didžiuosiuose miestuose, pradedant Vilniumi. Idėjų stygium to tikrai nevadinčiau. Vadinčiau tam tikru laviravimu esamoje situacijoje. Laviravimu siekiant populiarumo, noro švystelėti, nustebinti. Kartu ir noru užsitikrinti tam tikrą finansinį pagrindą, dėl to paraiškos dažnai rašomos labai populistiškai, pompastiškai. Visa informacinė kampanija, lydinti tokius festivalius, yra tiesiog šlykšti, lyg būtų skirta gražuolių konkursui, kuriame domimasi tik merginų matmenimis. Atsiprašau už tokį nekorektišką palyginimą, tačiau taip yra. Realiai didžioji dalis festivalinio mąstymo, jei apie tokį iš viso įmanoma kalbėti, yra konjunktūrinė ir proekonominė. Iš tikrųjų administratoriai siekia užsitikrinti tam tikrą finansinį stabilumą.
D. K.: Nereikia kalbėti abstrakčiai. Klausausi ir bandau pritaikyti tai, ką dabar sakai, mūsų festivaliui. Turėčiau įsižeisti. Aš žinau, ką turi omenyje, bet nenorėčiau su tuo sutikti, nes taip nėra. Iš tokių festivalių kaip mūsų nieko neužsidirbsi. Čia tiesiog truputį nekorektiška. Bet noriu pasakyti kitką. Daugelyje rajonų centrų vyksta vadinamosios miestų šventės, tam tikri festivaliai, pavyzdžiui, Tauragėje tuoj bus ar jau vyksta vokalistų festivalis. Mažiems miestams tai yra savigarbos, savimonės dalykas. Jie džiaugiasi, jiems šito labai reikia. Tai ar tas reikalingumas susijęs su vadybininkų uždarbiu?
Komerciniai dalykai yra labai paprasti. Atvažiuoja Stingas – čia yra komercija. Didžiulė reklaminė kampanija, Stingo mitologija, tai – verslas. Bet verslas daromas tik „Siemens“ ar panašioje arenoje. O mažesnėje salėje tu niekada nieko nepadarysi. Nė vienas, net ir anšlaginis, mūsų festivalio koncertas dar neuždirbo mums pinigų, vos užtenka organizavimo išlaidoms padengti. Taigi čia negalima apibendrinti, reikia sakyti, kas konkrečiai daro biznį paėmęs iš valstybės pinigus ir įsidėjęs juos sau į kišenę. Viešosiose įstaigose griežta atskaitomybė už gautas lėšas, čia negausi jokio pelno. Jokio pelno joks festivalis neduoda. Net mūsų vasaros festivalis, kuriame yra ir popsinių koncertų, neduoda pelno.
Š. N.: Buvau ne visai suprastas. Aš kalbu ne apie pelną, nes šioje srityje jo niekuomet negausi, nebent tik atsitiktinai, išskirtiniais atvejais. Kalbu apie tai, kad Lietuvoje, ypač kultūros sektoriuje, egzistuoja didžiulis nedarbas, didžiulė emigracija. Žmonės, rengiantys festivalius, stengiasi išsaugoti savo darbo vietą, užsitikrinti tam tikrą stabilumą, ko jie galbūt neturėtų imdamiesi kitokios veiklos.
D. K.: Kategoriškai nesutinku.
B. M.: Siūlau nebekalbėti apie pinigus, nes čia viskas ne taip paprasta. Lygiai taip pat galėtume ilgai kalbėti apie situaciją sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo srityse. Iš tiesų reikia turėti galvoje didelį ekonominį atsilikimą, modernios ekonomikos nebuvimą, tai, kad faktiškai nėra prielaidų per trumpą laiką susiformuoti žinių visuomenei, kartu nėra prielaidų susiformuoti kultūros metropolijai, kad būtų galima kalbėti apie modernią elitinę kultūrą (istoriškai muzikos menas visada klestėjo būtent metropolijose). Pilnos salės, kai atliekama Beethoveno simfonija, bus tada, kai kiekvienoje vidurinėje mokykloje bus vos ne simfoninis orkestrėlis, kai keturiolikos ar šešiolikos metų berniukai skambinimu fortepionu, smuikavimu, dainavimu chore ar griežimu klasikinės muzikos ansambliuose domėsis ne mažiau nei automobiliais, futbolu ar krepšiniu. Kalbėti reikia apie sisteminę visuomenės pertvarką, kitokio gyvenimo modelių generavimą ir sklaidą.
Grįžtant prie muzikinės kultūros, reikia pasakyti, kad nėra tiek svarbu, kokios buitinio pobūdžio problemos kyla keliasdešimčiai kompozitorių ir keliems šimtams kultūros įstaigų administratorių – visos šios problemos yra išsprendžiamos. Trijų su puse milijonų tautai tai nėra esminis klausimas. Kalbėti reikia apie pačios tautos, apie šiuolaikinės visuomenės kokybę. Apie tai, kad muzikinė kultūra yra labai svarbus visuomenės kokybę ir raidą lemiantis veiksnys. Nes jeigu jaunimas domėsis klasikine muzika, šaliai nereikės tiek policijos. Jeigu bus masiškai vaikštoma į filharmoniją, nereiks tiek įkalinimo įstaigų. Žmonės, kurie vaikšto į filharmoniją ir Kotrynos bažnyčią, yra kitokie. Ir tai yra ateities visuomenė, turinti raidos perspektyvą. Mūsų laikais kalbėti reikia apie tai, kad smulkiųjų verslininkų mąstysena yra tinkama smulkaus žemės ūkio bendruomenėje. Bet smulkaus verslininko mąstysenos negalima perkelti į tas struktūras, kuriose kalbama apie elito formavimą, apie žinių visuomenę, apie edukacijos ir kultūros problemas. Mes nagrinėjame didingus muzikinės kultūros reiškinius, kalbame apie festivalių vietą šiuolaikinėje visuomenėje, o mūsų vertinimų atskaitos taškas yra toks, kuris tinka turgavietei... Šis pokalbis reikalauja situaciją suvokti gerokai plačiau ir gerokai rimčiau.
Muzika skiriasi nuo triukšmo tuo, kad ji yra harmoninga. Visuomenė taip pat turi būti harmoninga. Kada muzikinės kultūros reiškinius bandoma suvokti per turgaus prekeivio mąstysenos ir jo vertybių prizmę, išeina kakofonija. Tada mes ir matome, kad kažkur PVM didelis ar mažas, kažkur viešųjų pirkimų operacijos neskaidrios, kažkur kažkas netinkamai organizuojama. Aš norėčiau kalbėti apie visai kitus dalykus. Gerbiamas Muzikos akademijos profesoriau, kur ta elitinė atlikimo kokybė? Kur tas elitinis orkestrų skambesys? Kur ta elitinė interpretacija, dėl kurios užsakomaisiais reisais skristų brangiai už koncertus mokanti publika? Tada tai būtų festivaliai, o ne renginiai dėl „paukščiuko“ ar provincijos įvaizdžio.
J. K.: Palikim šią mintį kaip retorinį klausimą. Jeigu tai, apie ką kalbate, būtų vien Lietuvos ar visos Rytų Europos, šitiek dešimtmečių patyrusios kolonijinę priespaudą, problema, tas mūsų atsilikimas anksčiau ar vėliau būtų įveiktas. Bet prieš porą savaičių viešėjau Vienoje, „Wiener Festwochen“ koncerte „Konzerthaus“ rūmuose, kurie yra klasikinės muzikos koncertų meka. Ir čia po Rachmaninovo Antrosios simfonijos trečiosios dalies, kuri yra netrumpa ir publikai, matyt, šiek tiek prailgo, pasigirdo plojimai. Apsidairiau – plojo absoliuti dauguma publikos, kuri, kaip mes įsivaizduojame, yra ta tikroji publika, nuo vaikystės išlavinta namų muzikavimo tradicijų. Kolegos austrai sakė, kad dabar toks reiškinys vis dažnesnis, net Zalcburgo festivalyje dirigentai jau pasiruošę nesinervinti ne laiku išgirdę plojimus.
B. M.: Proletarizacijos procesai vyksta visame pasaulyje, į elitą patenkama iš proletarų. Tai yra XX ir XXI amžių realija. Bet svarbu, kiek tasai vidurinis sluoksnis – akademinė visuomenė, valdininkija, kiek jie yra pasirengę priimti rimtą klasikinę muziką.
Beje, kiek aš kitur vaikštau į koncertus, niekada nesu girdėjęs, kad pranešėjai aiškintų publikai, kaip tai daroma Vilniuje, jog pasirodys pasaulinio garso pianistas ar smuikinininkas, ir mums didelė laimė jį girdėti. Jeigu norima neraštingai publikai suteikti daugiau informacijos apie kompozitorių ar atlikėją, gerai, organizuokit prieš koncertą kokį pokalbį fojė, susitikimą per pertrauką prie kavutės ir pasakokit. Bet kam scenoje, kada aš sėdžiu ir laukiu muzikos, aiškinti, kas tas daugelio tarptautinių konkursų laureatas, nugalėtojas ir taip toliau. O po to kreipiamasi į salę: jūsų ekscelencijos, garbūs svečiai ir pan. Jeigu tai oficialus renginys, į kurį iš kitos šalies atvyko karalius, tai tada jis turi būti pasveikinamas. Bet jeigu į koncertą atėjo kad ir labai aukštas vietinis valdininkas, jis atėjo kaip klausytojas. Čia smulkmenos, bet jos atspindi, kaip suvokiami subtilesni dalykai.
Š. N.: Taip, bet tai yra ritualai. Ir maišosi ne tik vadinamosios aukštosios ir ne tokios aukštos kultūros dalykai, formos ir skoniai, bet ir ritualai. Tie plojimai ateina iš roko, popso, iš džiazo. Neįžiūriu jokio pavojaus rimtajai kultūrai dėl to, kad kinta ritualai, nes jie kinta nuolat. Ir su frakais ne nuo Kristaus laikų koncertuojama.
D. K.: Mūsų koncertuose labai dažnai publika ploja tarp dalių, bet aš visiškai nesijaudinu. Jie išklauso, jiems patinka, paploja, ir nėra čia jokios bėdos.
Š. N.: Nereikia pamiršti, kad dabar dažniausiai muzikos klausomasi privačioje aplinkoje – namie, automobilyje, kitur. Ir visiškai natūralu, kad žmonės, atėję į tokią stagnacinę, konservatyvią aplinką, mėgina atlikti tą patį veiksmą, ir tai vyksta visur, ne tik Vienoje.
Grįžtant prie festivalių reikia pasakyti, kad jie, kaip ir bet kurie kiti kultūros reiškiniai, gimsta, plėtojasi, pasiekia savo kulminacijas ir paskui slūgsta, o vietoj jų atsiranda kiti. Tai, kad jų yra šitiek daug ir jaučiamas didžiulis poreikis, net jei dauguma festivalių akivaizdžiai nepasiekia norimos kokybės, matyt, yra natūralus procesas ir su juo kovoti tolygu kovoti su vėjo malūnais. Kita vertus, šiais laikais tai turbūt vienintelė prieinamesnė kultūrinės organizacijos forma. Dėl to jų tiek daug steigiasi ir tikriausiai dar daug steigsis, daug išnyks, ir tai yra tiesiog tokia žmonių bendravimo forma. Kaip profesorius teisingai sakė – į festivalius publikos vis dėlto ateina daugiau nei į eilinius koncertus. Ir su tuo nori nenori visi turi skaitytis.
B. M.: Sakyčiau, kad muzikoje produktas yra muzikos kūrinys, kuris yra sukuriamas, atliekamas vieną kartą, neatliekamas iš viso ar atliekamas šimtmečius. Festivalis yra muzikinio gyvenimo kūrinys. Atsiranda festivalis, jis tampa traukos centru, gyvena. Vieni festivaliai trumpiau, kiti – ilgiau. Tai natūralu. Ir Vilniaus festivalis yra puikus, ir Kristupo festivalis, ir visas sezonas turėtų būti kaip festivalis. Festivalis nebūtinai privalo būti sukoncentruotas į du vakarus ar vieną savaitę. Jis gali vykti visus metus. Puiku, kad festivaliai egzistuoja.
J. K.: Tokia pakilia nata ir baigsime mūsų diskusiją. Ačiū visiems joje dalyvavusiems.
Pokalbis transliuotas LRT radijo programos „Klasika“ laidoje „Muzikinis pastišas“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.