LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJA
LITHUANIAN ASSOCIATION OF ARTISTS
Lietuvos architektų sąjunga / Lietuvos dailininkų sąjunga / Lietuvos dizainerių sąjunga
Lietuvos fotomenininkų sąjunga / Lietuvos kinematografininkų sąjunga / Lietuvos kompozitorių sąjunga
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga / Lietuvos muzikų sąjunga / Lietuvos rašytojų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija / Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija / Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija
Lietuvos Respublikos kultūros ministrui 2011-08-05 Nr. 21
p. Arūnui Gelūnui
Kopijos: LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui
LR Prezidentės patarėjai Virginijai Būdienei
Dėl Menų tarybos įstatymo projekto
Lietuvos meno kūrėjų asociacijos taryba, 2011-07-27 posėdyje apsvarsčiusi minėto įstatymo projektą, nori atkreipti dėmesį, kad jis parengtas netinkamai, kelia daug abejonių ir būgštavimų. Manome, kad pirmiau turėjo būti rengiamas Kultūros įstatymas, o Menų tarybos įstatymas galėjo būti jo dalis arba rengiamas atskirai vėliau. Todėl jį galima laikyti nesavalaikiu. O tuo tarpu Kultūros rėmimo fondas veikia stabiliai, pakankamai nepriklausomai ir nėra visuomenės ryškiau kritikuojamas.
1. „Rankos atstumo“ principas, siekiant didesnės kultūros projektų rėmimo kompetencijos, buvo pradėtas taikyti Šiaurės Europos šalyse, kaip išlyga nuostatai, jog viešąsias lėšas tegali skirtyti per demokratinių rinkimų procedūras į atitinkamus postus patekę piliečiai, Ar Lietuva jau subrendusi taip sparčiai pereiti prie būtent tokio finansavimo modelio? Praktikoje tai įrodančių pavyzdžių neturime. Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad Lietuvos fiskalinė sistema nėra liberali, ir Menų taryba negalėtų taip disponuoti lėšomis, kaip gali, pavyzdžiui, Estijos „Kulturkapital“. Vadinasi, Menų taryba tegali būti projektuojama tik kaip biudžeto lėšų skirstytoja. Įstatymo projekte tiksliai nenumatyta, kokias lėšas ir kam skirstys būsimoji Menų taryba – ar ir toliau toms pačios programoms paraiškas galės teikti biudžetinės ir nevyriausybinės organizacijos? Neaišku ir kaip bus gaunamos ir administruojamos ES struktūrinių fondų lėšos: ar Menų taryba jas administruos kaip asignavimų valdytoja ar veiks kaip jų skirstymo agentūra, ar tik kaip projektų teikėja ir koordinatorė?
2. Mūsų būgštavimai pirmiausia sietini su Menų tarybos direktoriaus pareigybe. Menų taryba, gavusi teisę skirstyti visas konkursines Kultūros ministerijos kuruojamos srities lėšas, kultūros politikos vykdymo srityje tampa svarbesnė už pačią ministeriją, o pagal darbo sutartį dirbantis direktorius – už ministrą. Ministras yra atskaitingas Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, o direktorius – tik ministrui. (Direktoriaus ataskaita LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui tebus formali). Tai verčia būgštauti dėl galimo tarybos darbo neskaidrumo, neatsakingumo ir nepakankamos jo kontrolės.
3. Pačios Tarybos formavimo principai sudaro prielaidas joje rastis 6 politinio pasitikėjimo asmenims iš 10. Dabar veikiantis modelis, kai Kultūros ir meno taryba tvirtina KRF tarybą yra geresnis, nors galbūt taip pat tobulintinas. Norime atkreipti dėmesį, jog net stipendijų bei premijų skirstymą sutelkus vienos Tarybos rankose, kultūros rėmimo politika gali tapti monopolizuota bei politizuota, patekti į nedidelės ekspertų ir politikų grupės rankas. Tai, be abejo, neigiamai paveiktų kultūros plėtrą, nes tam tikro subjektyvumo vertinant menus išvengti neįmanoma. Nevyriausybinių organizacijų, kurias vienija LMKA indėlis formuojant LMT, mums regis, dėsningas, tačiau neteigiame, kad LMT reikia formuoti būtent taip. Priekaištai, kad LMKA neapima viso meninės kūrybos lauko tėra formalūs. 95% meno kūrėjų vienijanti LMKA atvira visoms MK organizacijoms, kurios sugeba veikti pagal Asociacijų įstatymą.
4. Prieš teikiant Seimui šio įstatymo projektą, reikia apsispręsti dėl Kultūros ir meno tarybos – ar ji liks kaip ministrui patariantis ekspertas, ar ne. Jeigu liks, jos funkcijas reikėtų suderint su LMT. Jeigu ne, tuomet akivaizdu, kad iš 10 narių susidedanti LMT, naikinamos LKMT funkcijų perimti negalės, nes jai truks daugelio kultūros ir meno sričių kompetencijos. Todėl siūlome Kultūros ir meno tarybą palikti kaip svarbiausią Kultūros ministerijos ekspertinę instituciją. Formuoti politiką ir ją įgyvendinti skirstant konkrečią finansinę paramą – du susiję, tačiau skirtingi uždaviniai. Politikos formavimo funkcijos Menų tarybai visiškai pavesti nederėtų, kadangi politika yra vykdomosios valdžios funkcija. Veikdama praktiškai, Menų taryba geriausiu atveju gali analizuoti situaciją ir teikti siūlymus politikos formuotojams bei vertinti finansavimo projektus atsižvelgiant į kultūros politikos prioritetus, gaires ir nuostatas. Kitaip darosi neaišku, kokias funkcijas vykdys pati Kultūros ministerija. Menų tarybą labiau įsivaizduotume kaip valstybės (o gal ir Europos struktūrinių fondų) paramą skirstančią agentūrą.
5. Rengiant šio įstatymo projektą turėtų būti atidžiau įvertinta Estijos ir Latvijos fondų patirtis. Pavyzdžiui, Latvijos kultūros kapitalo fondo tarybą sudaro Kultūros ministras, Finansų ministerijos, Kultūros ir meno tarybos, Meno kūrėjų, Savivaldybių asociacijų (regionai) atstovai ir 7 ekspertų komisijų (literatūros, muzikos-šokio, teatro, kino, vaizduojamųjų menų, kultūros paveldo ir tradicinės kultūros) išsirinkti pirmininkai. Taip palaikoma kompetencija ir Tarybos ryšys su ekspertais. Taryboje negali būti Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų. Ekspertų komisijų gali būti ir daugiau, bet tik 7 jų atstovaujamos taryboje. Visų jų kadencijos – 2 metai. Taryba išsirenka pirmininką, šis konkurso būdu skiria direktorių, kuris jai atsiskaito. Visa tai suminėta ir galiojančiame LKKF įstatyme, kuriame mes matome žymiai daugiau saugiklių, kad fondas netaptų palankesnis kuriai nors „grupei draugų“. Direktoriaus ir Tarybos pirmininko dvivaldystė – taip pat sveikintinas reiškinys: Tarybai nepatvirtinus direktoriaus ataskaitos, šis turi atsistatydinti.
6. Įstatymo projekte neapibrėžiama, kaip bus formuojamos ekspertų komisijos. (Latvijoje tai nustatyta poįstatyminiais aktais.) Mūsų praktika liudija, kad apmokami ekspertai labai greitai suvokia kokių jų išvadų nori administracija ir pradeda jas teikti. Čia taip pat turėtų būti numatyti saugikliai, idant Menų tarybos administracija negalėtų visko spręsti pati.
7. Įstatymo projekte aiškiai neapibrėžtas perėjimas iš KRF į LMT. Tai kelia grėsmę iš akcizo gaunamoms lėšoms, kurios pagal įstatymus turi patekti į KRF: jos gali nauju adresu nebepatekti. Grėsmė kyla ir dabartinių KM programų (kuriose dar ne vieni nuliai) lėšoms: Finansų ministerija gali jų paprasčiausiai nebeskirti, nutarusi, kad visa kultūra gali būti finansuojama iš akcizo mokesčio lėšų. O tikėtis, kad perėjus prie naujo modelio, minėti nuliai kada nors virs skaičiais, dar sunkiau. Parama kultūrai, užuot padidėjusi, gali dar sumažėti. Būgštavimai, kad kuris nors „saulėlydis“ vieną kartą gali sumažinti Menų tarybos etatus ir pasiūlyti jai veikti iš savo skirstomo biudžeto procento, taip pat realūs. Skaitant įstatymo projektą darosi neaišku, ar Kultūros ministerija numato kokius nors saugiklius, kad išliktų buvusios bei esamos biudžetinės kultūros rėmimo programos ir realiai nesumažėtų dabartinė Kultūros rėmimo fondo parama.
8. Įsteigus LMT ir panaikinus Kultūros rėmimo fondą, jo lėšas sujungus su biudžetinėmis KM lėšomis ir suvienijus ekspertų komisijas, galutinai išnyks alternatyvaus KM konkursinio finansavimo galimybė. Nors ir dabar lėšų tam pačiam projektui iš dviejų programų stengiamasi neskirti (tai draudžia Valstybės auditas), manome, jog tai, esant neišvengiamam „dalinio finansavimo“ reikalavimui, sudaro kliūtis finansuoti kai kuriuos vertingus kultūros projektus, kurie kitos lėšų dalies iš niekur gauti negali. Svarbu, kad du kartus nebūtų finansuojamos tos pačios veiklos, o ne tie patys projektai.
Pagarbiai
LMKA prezidentas Kornelijus
2011 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis
DĖL KULTŪROS TARYBOS FORMAVIMO – Lietuvos kompozitorių sąjunga
Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui gerb. Arūnui Gelūnui;
Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai gerb. Virginijai Budienei;
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui gerb. Valentinui Stundžiui;
Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjai kultūrai gerb. Rūtai Kačkutei;
Meno kūrėjų asociacijos prezidentui gerb. Kornelijui Plateliui;
Lietuvos kultūros ir meno tarybai
Norime išsakyti pastabas dėl naujo darinio – Kultūros tarybos formavimo, kuris LR Kultūros ministerijos ministro gerb. Arūno Gelūno buvo pristatytas 2011 m. balandžio 20 dieną Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje.
Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Kultūros taryba, kurios institucinė koncepcija (projektas) parengta pačių Kultūros ministerijos vadovų, yra Kultūros ministerijos per porą dešimtmečių suformuotos visuomeniniais pagrindais veikusios konkursinės kultūros ir meno projektų paramos dalinimą vykdžiusios sistemos darbą perimsianti biudžetinė institucija, kurią numatoma skubiai įsteigti kaip dar vieną biurokratinę struktūrą. Tačiau šios struktūros įsteigimas kelia daug abejonių, prieštaravimų ir yra iš esmės nepriimtinas.
Kultūros ministerijos vadovų viešai išsakomi šios naujosios tarybos kaip biudžetinės įstaigos įkūrimo motyvai yra trys:
1) to reikalauja Valstybės kontrolė, nurodžiusi atskirti kultūros politikos formavimą ir jos faktinį įgyvendinimą;
2) pasaulinė, ypač Skandinavijos šalių patirtis, kuriose tokios tarybos veikia;
3) Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse, patirtintose Seimo nutarimu, numatytas siekis įsteigti tokį darinį Mokslo tarybos pavyzdžiu.
Esame įsitikinę, kad Kultūros ministerijos parengta Kultūros tarybos koncepcija yra tik pirminis ir elementarios kritikos neatlaikantis dokumentas, kuriuo tik persirašyta Suomijos Menų tarybos struktūros ir jos modelio dalis, ir kurios kaip naujos biurokratinės struktūros įforminimas ypatingai forsuojamas, nors jos sukūrimui iš esmės nepateikta būtina įsteigimo argumentacija.
Kultūros ministerija, užuot parengusi ir pateikusi Vyriausybei patvirtinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą (jis pagal Seimo nutarimą turėjo būti patvirtintas 2010 m. gruodžio 1 d.), kuriame Lietuvos visuomenė matytų visą kultūros politikos atnaujinimo darbų paketą, ištraukė tik vieną kaitos dėmenį - Kultūros tarybos įkūrimo koncepciją, kuri be kultūros politikos kaitos konteksto visumos atrodo nesuprantama ir net nelogiška. Susipažinus su šia koncepcija, kyla daug esminių klausimų, iš kurių svarbiausi šie:
1) Kodėl pagrindinė Lietuvos kultūros politikos ekspertavimo struktūra – Kultūros ministerijos Lietuvos kultūros ir meno taryba – iš kultūros politikos formavimo lygio, kuris svarbiausias, nuleidžiama tik į politikos įgyvendinimo, kur dalinami pinigai, lygmenį?
2) Kodėl pačioje Kultūros ministerijoje paprasčiausiu dviejų departamentų įkūrimu neatskiriamas Kultūros politikos formavimas nuo Kultūros politikos administravimo (taip būtų įvykdyta Valstybės kontrolės kategoriška rekomendacija)?
3) Kodėl nesukuriama paprasta Kultūros ministerijos projektų administravimo agentūra (jos modelis jau seniai įtvirtintas prie Ūkio, Finansų, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir kitų ministerijų ir veikia sėkmingai, todėl lengvai būtų įdiegiamas)?
4) Kodėl ši kultūros ir meno projektų administravimo funkcija nepavedama jau veikiančioms institucijoms (pvz. Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centrui, Lietuvos liaudies kultūros centrui ir pan.), kurių funkcijas patikslinus, jos be naujų išlaidų tinkamai galėtų atlikti projektų administravimo funkcijas?
5) Kodėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse numatytas aukštas Kultūros tarybos tarpžinybinis statusas dabar projektuojamas tik kaip vienos Kultūros ministerijos rūpestis, nepaisant daugiafunkcinių tarpžinybinių tarybos plėtojimo siekių?
6) Kodėl Kultūros tarybos narių suformavimo modelis visai atsisako institucinio atstovavimo (jis neįvardintas) ir nurodo tik politinėms partijoms labai patogų ir politiškai subjektyvų Kultūros ministerijos, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės personalinį tarybos narių delegavimą, leidžiant tik 3 narius iš 11 išsirinkti pačioms kultūros organizacijoms?
7) Kokie kliuviniai šiandien iškyla Kultūros ministerijai, norint deramai (pagal menų žanrus, jų pogrupius) peržiūrėti ir pertvarkyti Kultūros rėmimo fondo administravimo modelį?
8) Kiek reali siekiamybė Lietuvai spėti sudalyvauti kultūros plėtrai skirtoje 2014–2020 metų struktūrinių fondų programoje ir kokie konkretūs darbai yra nuveikti?
Manytume, kad dabar pirmiausia būtina ne steigti naująją Kultūros tarybą, o nuosekliai vykdyti Seimo nutarimu patvirtintų Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimą, kuo skubiau parengiant ir Vyriausybės nutarimu patvirtinant Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą. Tik matant šiame plane išdėstytą kultūros politikos kaitos darbų visumą, būtų galima svarstyti apie Kultūros tarybos įkūrimą, argumentuotai aptariant iš kelių modelio variantų optimaliausią ir labiausiai tinkantį dabarties Lietuvos kultūros administravimui.
Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė
LIETUVOS KULTŪROS KONGRESAS, Pirmininkas K. Stoškus; Stulginskio 5-43, LT-01115 Vilnius tel. 260 8939, el. p.: k.stoskus@yahoo.com ; 2011 m. liepa 27 d.; Lietuvos Respublikos Kultūros Ministrui Arūnui GELŪNUI, DĖL „MENŲ TARYBOS ĮSTATYMO“ PROJEKTO
Turėdami galvoje, kaip sunkiai Lietuvoje progresyvios idėjos pralaužia įpročių rutiną, reiškiame pasitenkinimą, kad pačioje Kultūros ministerijoje atsirado ne tik ketinimas „reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją“, bet ir mėginimas „atskirti politikos formavimo ir jos įgyvendinimo, finansavimo mechanizmus“. Tokį mėginimą šiandien rodo ministerijos parengtas „Lietuvos menų tarybos įstatymo projektas 2011-06-29“, kuriuo bandoma įdiegti politikoje vadinamąjį „rankos atstumo“ (arm‘s lenght) principą, be kita ko, rekomenduotą jau 2009 m. Kultūros ministerijoje atlikto valstybinio audito ir pasirašytą Valstybės kontrolierės R. Budbergytės.
Kad nebūtų dviprasmybių, vykdydamas savo profesinį uždavinį, valstybinis auditas pamėgino Norvegijos, Švedijos, Danijos, Nyderlandų ir Anglijos pavyzdžiu paaiškinti, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti tas „rankos atstumo“ principo veikimas. Remdamasis Lietuvoje pateiktais svarstymais, jis teigė, kad tai turėtų būti taryba, 1) į kurią ministerija „deleguoja tik keletą narių ir finansavimą“, 2) kuri visiškai atriboja nuo Kultūros ministerijos ir dėl to pastaroji „neturi teisės kištis ir nėra atsakinga nei už projektus, nei už jų finansavimą“ 3) kuri „atlieka ir patariamąją, informatyviąją funkciją“, gali imtis tyrimų, kelti atskirus „kultūros politikos klausimus“, 4) ir yra atsakinga „Parlamentui, Vyriausybei ir visuomenei“.
Kaip šių reikalavimų fone atrodo Menų tarybos įstatymo projektas?
Pirma, auditas yra atkreipęs dėmesį, kad jau 2006-2008 m . Vyriausybės programos priemonių plane buvo numatyta įgyvendinti „rankos atstumo“ principą įsteigiant Nacionalinę kultūros tarybą, kurios „pagrindinė funkcija būtų skirstyti biudžeto lėšas ir vertinti šių lėšų panaudojimo veiksmingumą“. Auditas taip pat pritarė tokios tarybos kūrimui. Kodėl projekto autoriai vietoj Kultūros tarybos siūlo Menų tarybą? Tokia taryba esmingai susiaurina ministerijos organizuojamą ekspertavimo horizontą. Jeigu čia mechaniškai sekama anglų tarybos pavyzdžiu, išleidžiama iš akių, kad lietuvių kalbos menai neperteikia to turinio, kurį turi angliškasis arts (menai, amatai, humanitariniai mokslai, gebėjimai, gudrybės ir pan.). O jeigu kultūros ministerija ketina pritraukti tik meno ekspertus (taip manyti verčia ir Meno kūrėjų asociacijos įtraukimas į tarybos formavimą), kas gi atliks kitų kultūros sričių ekspertines funkcijas? 4 straipsnis juk aiškiai sako, kad menų taryba administruos ir „kultūros sektoriui skirtas paramos lėšas“, ir stipendijas „kultūros kūrėjams“, ir inicijuos „kultūros tyrimus“ ir teiks ekspertines nuomones „kultūros politikos įgyvendinimo klausimais“ ir net konsultuos „kultūros projektų vykdytojus“. Negi tose kultūros srityse kompetencija nereikalinga? O jeigu reikalinga, kodėl galvojama viena, o rašoma kita. Kodėl nė žodžio nepasakoma apie kitų organizacijų (kultūros istorikų, lituanistų, archeologų, etnologų, restauratorių, paminklosaugininkų, landšafto ir statybos architektų) pritraukimą ir jų ekspertinę pagalbą? Ir apskritai kokiais tikslais čia apversta elementari sąvokų subordinacija? Kas galėtų paaiškinti, kodėl menų tarybos padaliniu padaryta Kultūros ir meno taryba, o ne atvirkščiai? Kyla pagrįstas įtarimas, kad norima pridengti kultūros politikos redukavimą į meno politiką? Šitas nuogąstavimas nėra be pagrindo. Matyt ketinama dirbti jau dabar veikiančios Kultūros ir meno tarybos kompetencijos ribose.
Minėtas auditas yra prikišamai parodęs, kad iki šiol ministerijoje veikianti taryba yra „pagrindinė patariamoji KM institucija visais kultūros ir meno strateginiais plėtros, finansavimo ir kitais klausimais, tačiau 2007-2008 m . [žinoma, tą patį jis būtų nustatęs ir ankstesniais metais] ji nevykdė daugelio priskirtų funkcijų: nenagrinėjo kultūros ir meno plėtros strateginių planų, neteikė dėl jų išvadų Kultūros ministerijai, nesiūlė KM prioritetinių kultūros finansavimo krypčių, o daugiausiai dėmesio skyrė stipendijų ir premijų skyrimo kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims klausimams nagrinėti, tvirtino ir keitė įvairių komisijų sudėtis.“
Auditas gerai suprato, kad dėl šios priežasties ministerijoje nebuvo vykdomos 2001 m . Vyriausybės patvirtintos kultūros politikos nuostatos, kad per dešimt metų ministerijai nepavyko parengti nei kultūros politikos strategijos, nei patvirtinti kultūros plėtros programos. Naujasis projektas visas šias įžvalgas tiesiog nubloškia į šalį ir daro labai abejotiną reformą, kuri dar labiau, tik dabar jau įstatymo suteikta galia, įtvirtins ydingą status quo. Panašu, kad atsisakydama kultūros politikos programų, ministerija ne šiaip sau žaidžia pavadinimais, bet įteisina gana seną praktiką, dėl kurios kadaise buvo atmestas Didžiojo Lietuvių kalbos žodyno pristatymas nacionalinei premijai. Už pirmąjį pilną lietuvių žodyninių ir semantinių išteklių suregistravimą, sistematizavimą ir išaiškinimą paveldėtuose istoriniuose ir socialiniuose kontekstuose jo kūrėjams turėjo būti pastatytas paminklas, bet prieš 80 metų žymiausių Lietuvos lingvistų (K. Būgos, J. Jablonskio, J. Balčikonio ir kt.) pradėto unikalaus (pirmojo ir vienintelio pasaulyje) ir galų gale Lietuvių kalbos instituto užbaigto didžiulio ir nepakartojamo darbo Kultūros ministerija nepripažino Lietuvos kultūros įvykiu.
Projekto 3 ir 6 str. kalbama apie nacionalinę kultūros politiką, jos įgyvendinimą, kultūros plėtrą, programas, prioritetus, bet kaip bus įmanoma tą politiką įgyvendinti, jeigu niekas nežinos jos turinio, jei nebus gerai apgalvoto ir subalansuoto dokumento, jei nebus surašyti jos numatomi darbai, uždaviniai, tikslai, priemonės, metodai, prioritetai, t.y. jei nebus valstybinių programų, veiklos planų, strategijų ir pan. Tikriausiai jos bus, nes valstybė negalės finansuoti vien tik geros valios. Bet kas jas parengs? Vėl jos bus surašomos iš lubų? Ar bus padiktuotos kelių ministerijos pareigūnų? Iš kur tada rasis kompetencijos?
Antra, Lietuvos menų tarybos koncepcija kalba apie „siekį reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją“. Būtų nuostabu. Bet Koncepcija tuos pasikeitimus sieja su perskyra tarp kultūros (čia: meno) politikos formavimo ir jos įgyvendinimo. Bet negi dėl to, kad Kultūros ministras dalį atliekamų funkcijų perduoda kokiam nors savo sukurtam padaliniui, atsiranda daugiau demokratijos ir savivaldos? Juk pagal tą principą dirba ir visas ministrų kabinetas, bet apie rankos atstumo principą niekas nekalba. Tai tik paprastas biurokratinių funkcijų perskirstymas valdžios viduje. Demokratijos galėtų atsirasti vien tik tuo atveju, jeigu dalis valdymo būtų paverčiama savivalda, t.y. pati visuomenė įsiterptų į valdymo procesą. Ar čia to esama? Ne.
Iš tikrųjų įstatymo projekto str. 6.4 nurodo demokratinę galimybę kiekvienam juridiniam ir fiziniam asmeniui laisvai kelti kandidatus į tarybos narius. Bet čia pat atimama galimybė ir teisė būti laisvai išrinktam. Aiškiau sakant, gana naivia rinkimų imitacija mėginamas pridengti laisvas ministro pasirinkimas. Kultūros ministerija, surinkusi savo ministro ir Meno kūrėjų asociacijos pateiktus kandidatus, pateikia juos vėl Kultūros ministrui ir Asociacijai, kurie kartu sudaro atrankos grupę. O ši grupė darsyk atrenka 20 asmenų, iš kurių trečiąsyk Kultūros ministras atsirenka savo numatytus kandidatus. Pagaliau Vyriausybė ministro rankomis skiria ir direktorių, „kuris yra ir tarybos pirmininkas“, „pavaldus kultūros ministrui“. Visuomeniniam meno kūrėjų įsiterpimui į tarybą paliktos viso labo tik trys vietos, į visas kitas - atrenkami pareigūnai. Kokį nešališką žmogų būtų galima įtikinti, kad ši tvarka yra demokratiškesnė už atranką į dabartinę 15 narių Kultūros ir meno tarybą, kai 5 narius skiria ministras, 6 Meno kūrėjų asociacija, po vieną – Kultūros savivaldos kolegija, Muziejų asociacija, Bibliotekininkų draugija, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Esama tvarka yra nepalyginamai sąžiningesnė ir suteikia daugiau laisvės rinktis – net 9 žmones deleguoja visuomeninės organizacijos. Jeigu siūlomoji organizacija bus žymiai daugiau centralizuota ir kontroliuojama ministro negu esama, iš kur tada rasis savivalda ir demokratizacija? Jau dabar galima garantuoyti, kad tai bus dar vienas įrodymas, jog geriausi Vakarų šalių steiginiai, perkelti į Lietuvą, neveikia.
Apibendrinant išdėstytas pastabas dėl svarstomo projekto, galima teigti, kad: 1) ir toliau Kultūros ministerijoje nebus kultūros politikos tęstinumo; 2) pats ministras liks be kvalifikuotos viešosios patariamosios institucijos, kuri generuotų idėjas, padėtų numatyti ir subalansuoti prioritetus, laisvai apgalvotų ir numatytų visos kultūros politikos perspektyvas bei jų įgyvendinimo strategiją; 3) „rankos atstumo“ projektas negalės užtikrinti nei demokratinių rinkimų, nei tarybos savivaldos, bet dar labiau sustiprins iš viršaus kietai valdomą biurokratinę sistemą; 4) didžioji kultūrai skiriamų biudžeto lėšų dalis – valstybinių kultūros institucijų (teatrų, koncertinių organizacijų, muziejų etc.) bazinis finansavimas – ir toliau liks tik ministro rankose.
Kad būtų galima užtikrinti platų Lietuvos kultūros politikos akiratį, būtiną jos tęstinumą, atverti realias demokratizavimo bei kultūros kūrėjų savivaldos galimybes, Lietuvos kultūros kongreso taryba ragina skubiai sutelkti pajėgas, jog būtų parengtas Bendrasis („skėtinis“) Kultūros įstatymas, kuris padėtų pamatus ne tik šiam, bet ir visiems kitiems „šakiniams“ kultūros (tame tarpe ir meno) įstatymams. Rengiant šį fundamentalų dokumentą, Kultūros kongreso taryba siūlo ir savo paslaugas.
Pirmininkas Krescencijus Stoškus
LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS MENŲ TARYBOS ĮSTATYMAS, Projektas 2011-06-29
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato Lietuvos menų tarybos prie Kultūros ministerijos (toliau – Menų taryba) statusą, sudarymą, veiklos tikslus ir funkcijas, struktūrą ir finansavimą.
2 straipsnis. Menų tarybos statusas
1. Menų taryba yra valstybės įstaiga, dalyvaujanti formuojant valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse ir pagal kompetenciją ją įgyvendinanti.
2. Menų taryba yra teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, turi savo antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu, sąskaitų bankuose.
3. Menų tarybos savininkė yra valstybė. Menų tarybos savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau vadinama – Kultūros ministerija).
4. Menų taryba savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymais ir kitais teisės aktais.
5. Skundai dėl Menų tarybos veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
ANTRASIS SKIRSNIS
MENŲ TARYBOS UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS
3 straipsnis. Menų tarybos tikslai
Menų tarybos tikslai:
1) administruoti valstybės biudžeto lėšas, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos finansinės paramos lėšas, skirtas kultūrai ir menams remti, siekiant užtikrinti kultūros politikos prioritetus atitinkančią įvairiapusišką Lietuvos kultūros ir meno plėtrą ir sklaidą bei racionalų, pagrįstą lėšų panaudojimą;
2) vykdyti kultūros sektoriaus stebėseną, atskleidžiančią kultūros ir meno procesus, aktualiausias kultūros politikos problemas, ir teikti siūlymus dėl teisės aktų, turinčių įtakos Lietuvos kultūros ir meno puoselėjimui, poreikio ir galiojančių teisės aktų tobulinimo;
3) dalyvauti įgyvendinant nacionalinę kultūros politiką, programas ir kitas iniciatyvas, skirtas Lietuvos kultūros ir meno plėtrai bei stiprinimui.
4 straipsnis. Menų tarybos funkcijos
Menų taryba, vykdydama jai pavestus tikslus:
1) kultūros ministro nustatyta tvarka administruoja valstybės biudžeto lėšas, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos finansinės paramos lėšas, skirtas kultūrai ir menams remti ir teikia pasiūlymus kultūros ministrui dėl valstybės biudžeto lėšų administravimo tobulinimo;
2) skiria valstybės stipendijas kultūros ir meno kūrėjams;
3) teikia išvadas dėl kandidatų Kultūros ministerijos įsteigtoms premijoms gauti;
4) inicijuoja, dalyvauja rengiant ir įgyvendinant Europos Sąjungos ir kitų šalių finansinės paramos programas, pagal kompetenciją administruoja kultūros sektoriui skirtas paramos lėšas;
5) inicijuoja ir finansuoja kultūros ir menų srities tyrimus ir analizes;
6) vertina projektų, kurie buvo finansuojami iš valstybės biudžeto ar kitų lėšų, rezultatus, kaupia ir viešina informaciją, susijusią su projektų įgyvendinimu;
7) teikia kultūros ministrui siūlymus ir ekspertinę nuomonę kultūros ir meno politikos įgyvendinimo klausimais;
8) pagal kompetenciją palaiko ryšius ir bendradarbiauja su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, dalyvauja rengiant tarptautinių sutarčių ir susitarimų projektus, įgyvendina tarptautinius projektus;
9) dalyvauja rengiant teisės aktų ir kitų dokumentų, susijusių su valstybės, Europos Sąjungos ir kitų šalių finansinės paramos bei kitų lėšų administravimu, projektus;
10) konsultuoja kultūros ir meno projektų vykdytojus, pagal kompetenciją organizuoja informacinius, mokymo seminarus bei kitus renginius;
11) vykdo kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.
TREČIASIS SKIRSNIS
MENŲ TARYBOS STRUKTŪRA IR DARBO ORGANIZAVIMAS
5 straipsnis. Menų tarybos organizacinė struktūra ir valdymas
1. Menų tarybą sudaro Kultūros ir meno taryba (toliau – Taryba), administracija ir ekspertų komisijos.
2. Menų tarybai vadovauja direktorius, kuris yra ir Tarybos pirmininkas. Menų tarybos direktorius į pareigas skiriamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka 4 metų kadencijai.
6 straipsnis. Taryba
1. Taryba yra kolegialus Menų tarybos valdymo organas, kuris veikia kaip ekspertas ir konsultantas kultūros ir meno klausimais bei koordinuoja, kontroliuoja ir užtikrina Menų tarybos tikslų įgyvendinimą.
2. Tarybą sudaro 10 narių ir Menų tarybos direktorius. 3 narius į ją deleguoja Lietuvos meno kūrėjų asociacija, 3 narius – kultūros ministras (vienas jų turi būti kultūros srities atstovas iš regionų) ir po 1 narį – Finansų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Lietuvos mokslo taryba. Personalinę Tarybos sudėtį kultūros ministro teikimu 3 metams tvirtina Vyriausybė.
3. Tarybos nariais gali būti tik nepriekaištingos reputacijos, ne jaunesni kaip 25 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, aktyviai veikiantys kultūros ir meno srityje, turintys projektų rengimo, renginių organizavimo, tarptautinio bendradarbiavimo, ekspertinio darbo patirties.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos institucijos ir organizacijos savo nustatyta tvarka parenka ir pateikia kultūros ministrui per jo nustatytą terminą savo siūlomų narių kandidatūras. Kultūros ministras ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija (toliau šiame straipsnyje – Asociacija) savo siūlomus kandidatus atrenka bendrai rengiamo konkurso tvarka. Konkursas organizuojamas laikantis šių principų:
1) Informacija apie konkursą skelbiama Kultūros ministerijos ir Asociacijos interneto svetainėse bei žiniasklaidos priemonėse;
2) Kandidatus siūlyti gali Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, veikiantys kultūros ir meno srityje ir (ar) teikiantys kultūros srities paslaugas bei fiziniai asmenys (jie gali kelti ir savo kandidatūras). Siūlant kandidatus, reikia pateikti argumentuotą rekomendaciją dėl kandidato tinkamo išsilavinimo, intelekto, asmeninių ir moralinių savybių, dalykinės reputacijos ir kompetencijos;
3) Kultūros ministerijai surinkus kandidatų siūlymus, kultūras ministras ir Asociacija sudaro atrankos grupę, kuri įvertina gautus siūlymus ir atrenka 20 asmenų, iš kurių kultūros ministras ir Asociacija atrenka savo deleguojamus kandidatus;
4) Kultūros ministerija sudaro galimybę visuomenei pareikšti nuomonę dėl planuojamos Tarybos sudėties.
5. Tarybos sudėtis po kiekvienos kadencijos atnaujinama ne mažiau kaip trečdaliu. Tas pats asmuo Tarybos nariu gali būti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
6. Tarybos narių teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarką nustato kultūros ministras. Menų tarybos direktoriui už darbą Taryboje neatlyginama.
7. Tarybos narys atšaukiamas, jeigu jis:
1) atsisako eiti pareigas;
2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo;
3) nevykdo savo pareigų;
4) miršta.
7 straipsnis. Menų tarybos direktorius
Menų tarybos direktorius:
1) atsako už Menų tarybai nustatytų tikslų įgyvendinimą;
2) organizuoja Menų tarybos darbą;
3) vadovauja Tarybos darbui;
4) vykdo kitas įstatymų ir kitų teisės aktų jam nustatytas funkcijas.
8 straipsnis. Menų tarybos ekspertų komisijos
1. Menų tarybos ekspertų komisijos vertina kultūros ir meno projektų, pretenduojančių gauti Menų tarybos finansavimą, dokumentus ir teikia rekomendacinio pobūdžio išvadas Tarybai.
2. Taryba tvirtina ekspertų komisijų skaičių ir sudėtį bei, suderinus su kultūros ministru, ekspertų komisijų nuostatus.
9 straipsnis. Menų tarybos administracija
1. Menų tarybos administracija:
1) atlieka Tarybos ir ekspertų komisijų organizacinį-techninį aptarnavimą;
2) įgyvendina Tarybos sprendimus;
3) konsultuoja fizinius ir juridinius asmenis;
4) kaupia ir analizuoja informaciją apie Menų tarybos lėšų naudojimą;
5) atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.
2. Administracijai vadovauja Menų tarybos direktoriaus pavaduotojas, į pareigas skiriamas ir iš jų atleidžiamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.
10 straipsnis. Menų tarybos lėšų šaltiniai
1. Menų taryba finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
2. Menų taryba Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymo nustatyta tvarka administruoja Kultūros rėmimo fondo lėšas.
3. Menų taryba gali turėti kitų teisėtai įgytų lėšų.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
11 straipsnis. Menų tarybos atskaitomybė
1. Menų taryba yra atskaitinga Kultūros ministerijai, o jos direktorius pavaldus kultūros ministrui.
2. Menų tarybos direktorius kartą per metus atsiskaito Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.
3. Menų taryba ne rečiau kaip vieną kartą per metus pateikia visuomenei viešą veiklos ataskaitą savo interneto svetainėje.
12 straipsnis. Menų tarybos steigimas
1. Menų taryba įstatymų nustatyta tvarka įsteigiama nuo 2012 m. sausio 1 d.
2. Menų tarybos buveinės adresas: Saltoniškių g. 58, Vilnius, Lietuvos Respublika.
3. Menų tarybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
13 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
1. Šis įstatymas, išskyrus 12 straipsnį ir šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2012 m. liepos 1 d.
2. Vyriausybė ir Kultūros ministerija iki įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS NUTARIMAS DĖL LIETUVOS KULTŪROS POLITIKOS KAITOS GAIRIŲ PATVIRTINIMO 2010 m. birželio 30 d. Nr. XI-977
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad kultūra yra valstybės
pamatas, kad kultūra ir kūrybiškumas yra svarbiausi Lietuvos ištekliai ir kultūros padėtis
Lietuvoje reikalauja kritinio požiūrio, dėmesio ir teigiamų pokyčių, taip pat į būtinybę
išsaugoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir suteikti kultūrai prioritetinės valstybės
remiamos srities statusą, n u t a r i a :
1 straipsnis.
Patvirtinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires (pridedama).
2 straipsnis.
Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti ir patvirtinti Lietuvos
kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą iki 2010 m. gruodžio 1 d.
3 straipsnis.
Nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.
SEIMO PIRMININKĖ IRENA DEGUTIENĖ
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
2010 m. birželio 30 d.
nutarimu Nr. XI-977
LIETUVOS KULTŪROS POLITIKOS KAITOS GAIRĖS
Lietuvos kultūros politikos kaitos tikslas – atnaujinti Lietuvos kultūros politikos
modelį, kuris padėtų atskleisti, išsaugoti ir plėtoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir
kūrybinį potencialą.
Šiam tikslui įgyvendinti numatomos šios Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės:
1) įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį, teikiant prioritetą
kultūros politikai;
2) reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją;
3) gerinti esamą kultūros sistemos finansavimą, užtikrinant kultūros sektoriaus
uždirbtų pinigų grąžą kultūrai;
4) užtikrinti autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsaugą, didinti Lietuvos
kūrėjų intelektinį kapitalą ir juo pagrįstą kūrybinių industrijų konkurencingumą;
5) ugdyti kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą visą jo gyvenimą;
6) formuoti bendrą integralios paveldo apsaugos politiką;
7) užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos
tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu;
8) didinti kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje;
9) plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę, vienijant Lietuvos atstovus pasaulyje;
10) konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų, skleisti Lietuvos kultūrą
užsienyje.
1. Įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį, teikiant prioritetą
kultūros politikai
Lietuvos visuomenės kūrybiniai gebėjimai – tai pagrindiniai jos tvarumo ir
konkurencingumo ištekliai. Kultūra ir kūrybingumas – tai demokratijos ir laisvos
asmenybės saviraiškos prielaida. Kūrybingumas užtikrina visuomenės gebėjimus išsaugoti
ir perduoti tradicijas, gebėjimus atnaujinti savo institucijas, diegti naujoves, prisitaikyti
2
prie naujų aplinkybių. Kultūra ir menas nuo mažens ugdo asmenybės iniciatyvumą,
saviraišką, pasitikėjimą savimi, sintetinį mąstymą, emocinį intelektą. Kultūra ir menas
formuoja kūrybiškumui palankią aplinką, skatina pilietiškumą, toleranciją, gerus
socialinius santykius, intelektine nuosavybe pagrįstos kūrybos ir žinių ekonomikos plėtrą.
Menas ir kultūros paveldas teikia visuomenei vertingų kūrybos pavyzdžių, moko juos
vertinti, ugdo meninį skonį, skatina visuomenę prasmingai gyventi, ugdo jos teigiamas
emocijas ir didina pasitenkinimo jausmą.
Šiuo metu kultūra ir menas, taip pat su kultūra susiję ekonomikos, socialinės
sanglaudos, darnios aplinkos aspektai, nėra valstybės politikos prioritetinė sritis. Tai rodo
kultūros finansavimas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, menkas kultūros
vaidmuo įgyvendinant įvairius sektorius jungiančias iniciatyvas. Institucijos
nepakankamai bendradarbiauja plėtodamos kultūrinį švietimą, kūrybines industrijas,
kurdamos darnią aplinką, didindamos socialinę sanglaudą. Kultūros politika yra atskirta ir
nuo kitų sričių.
Būtina:
1) numatant ilgalaikę Lietuvos strategiją kultūrą laikyti strategine valstybės raidos
kryptimi;
2) kultūros politiką susieti su kitomis valstybės politikos sritimis ir sukurti
veiksmingą institucijų bendradarbiavimo modelį. Suteikti platesnius įgaliojimus Kultūros
ministerijai vykdant įvairius sektorius jungiančią politiką kartu su kitomis ministerijomis
(švietimo ir kultūros, ūkio ir kultūros, aplinkos, urbanistikos ir paveldo, finansų ir
kultūros, socialinių reikalų ir kultūros, tarptautinių santykių ir kultūros).
2. Reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros
savireguliaciją
Per pastaruosius 20 metų viešojo administravimo institucijos Lietuvoje sparčiai
keitėsi, bet tai labai mažai veikė Kultūros ministerijos administracinę struktūrą, kultūros
politikos formavimą ir įgyvendinimą. Dabartinė Kultūros ministerijos struktūra trukdo
įvertinti įvairių kuruojamų sričių specifiką, ypač kai kurių iš jų tarpdisciplininį pobūdį,
savitą santykį su visuomene ir kitomis valstybės politikos sritimis. Šiuo metu taikomas
kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas yra neefektyvus, neleidžia tinkamai
reaguoti į iššūkius ir užtikrinti kultūros procesų tęstinumo ir atsinaujinimo.
Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros
įgyvendinimo modelis ir jos institucinis pobūdis, neužtikrinta kultūros savireguliacija.
Sustiprėjusi valstybinės kultūros įgyvendinimo politikos ir visuomenės kultūrinių interesų
3
priešprieša nesukūrė saugios, sveikos konkurencinės aplinkos, sudarančios sąlygas
kultūrinėms iniciatyvoms, ir netgi priešingai – susilpnino pasitikėjimą valstybės
vaidmeniu puoselėjant kultūrą, iškėlė daug klausimų dėl valstybės lėšų panaudojimo
kultūros politikai įgyvendinti efektyvumo ir skaidrumo.
Labai stinga kultūros procesų analizės ir jų stebėsenos, poveikio vertinimo, todėl
jie nėra efektyviai valdomi.
Būtina:
1) demokratizuoti kultūros politikos modelį – atskirti politikos formavimą ir
įgyvendinimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą;
2) optimizuoti kultūros įstaigų tinklus ir modernizuoti kultūros infrastruktūrą, kad
jos finansavimas būtų efektyvesnis;
3) sukurti nuolatinę kultūros procesų stebėsenos, analizės, poveikio vertinimo ir
strateginio planavimo sistemą, skatinti kultūros procesų mokslinius tyrimus.
3. Gerinti esamą kultūros sistemos finansavimą, užtikrinant kultūros
sektoriaus uždirbtų pinigų grąžą kultūrai
Šiuo metu nėra išsamaus Lietuvos kūrybos ekonomikos vertinimo, tačiau,
statistiniais duomenimis, Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 procentus šalies
bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP). Tai rodo, kad dabartinis kultūros srities
finansavimas yra netinkamas ir neteisingas, nes kultūrai skiriamos lėšos neadekvačios jos
sukuriamai pridėtinei vertei.
Būtina:
1) skiriamas kultūrai valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija į šalies
socialinę sanglaudą ir kultūra grįstos ekonomikos plėtrą;
2) atsisakyti požiūrio į kultūrą kaip į išlaikytinę, o jai skiriamas valstybės biudžeto
lėšas laikyti ilgalaike investicija;
3) sukurti kultūros ekonomikos indėlio į BVP skaičiavimo metodiką;
4) siekti, kad iki 2020 metų į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuotų
adekvačiai kultūros indėliui į valstybės pažangą ir šios srities sukuriamo BVP daliai.
4. Užtikrinti autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsaugą, didinti
Lietuvos kūrėjų intelektinį kapitalą ir juo pagrįstą kūrybinių industrijų
konkurencingumą
Dabartine kultūros politika pirmiausia siekiama išlaikyti esamą institucijų
struktūrą. Kuriantis žmogus Lietuvoje nėra pagrindinis kultūros politikos adresatas, todėl
iki šiol nėra sukurta veiksmingų mechanizmų, kurie užtikrintų palankias kūrėjų profesinės
4
veiklos sąlygas ir įtvirtintų jų statusą visuomenėje. Lietuvoje veikianti autorių ir gretutinių
teisių apsaugos sistema dar negarantuoja pakankamos autorių teisių ir gretutinių teisių
apsaugos, ne visada užkertamas kelias nelegaliems intelektinės nuosavybės naudojimo
būdams, visuomenė nepakankamai suvokia autorių teisių apsaugos svarbą. Tik valstybėje,
kurioje garantuojama tinkama intelektinės nuosavybės apsauga, gali klestėti kultūra,
kūrėjai jaučiasi įvertinti ir turi motyvaciją kurti, o kūrybinių industrijų atstovai gali drąsiai
investuoti į kūrybos produktų kūrimą ir konkuruoti pasaulio rinkose. Autorių teisių ir
gretutinių teisių apsauga turi tapti kūrėjų ir visuomenės civilizuotų santykių pagrindu, tik
tada intelektinė nuosavybė taps Lietuvos kūrybinių industrijų konkurencingumo garantu.
Todėl Lietuvoje turi būti užtikrinta Europos Sąjungos teisės aktus ir Lietuvos Respublikos
pasirašytas tarptautines sutartis atitinkanti autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio
apsauga.
Pirmiau išvardyti mechanizmai, taip pat visuomenės kultūrinės kompetencijos ir
kūrybinių gebėjimų ugdymas visą gyvenimą, skatina nuolatinį visuomenės kūrybingumo
ugdymą ir atsinaujinimą.
Kūrybingumas – tai vienas labiausiai vertintinų asmens gebėjimų. Meninė kūryba
įvairiais būdais praturtina asmens ir visuomenės gyvenimą, tai yra esminė visos žmonijos
bendrakultūrinio pagrindo dalis. Kūrybos laisvė – tai viena pamatinių asmens teisių,
kūrybos produktų sklaida – tai kultūros įvairovės ir atvirumo pagrindas. Kūrybingumas ir
novatoriškumas – tai modernios visuomenės ir valstybės pažangos veiksnys, svarbiausias
kultūros ekonomikos išteklius.
Globalizacija yra tiesiogiai susijusi su Lietuvos kūrybinių industrijų gebėjimu
konkuruoti pasaulio rinkose, laimėti šioje konkurencinėje kovoje, sulaukti naujų
investicijų į įvairių sričių kūrybines industrijas. Todėl kultūros politika neturi ignoruoti
tarptautinių ekonominių santykių.
Būtina:
1) kultūros politikoje deramą dėmesį skirti intelektinei nuosavybei, užtikrinti
Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos pasirašytų tarptautinių sutarčių
reikalavimus atitinkančią autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsaugą, skatinant
žinių visuomenės ir naujų technologijų plėtrą, atitinkamai plėsti ir tobulinti autorių teisių ir
gretutinių teisių apsaugą, kartu sudaryti visuomenei galimybes teisėtai naudotis autorių
teisių saugomais kūriniais bibliotekose.
2) remiant kūrybą ir kūrybingumą:
– sudaryti tinkamas sąlygas profesionalių menininkų kūrybai;
5
– remti aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą profesionalių
menininkų veiklą;
– užtikrinti deramą profesionalios kūrybos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje;
– stiprinti meno poveikį visuomenei, kuriant kultūros bendradarbiavimo su kitais
sektoriais modelius;
3) skatinant meninės kūrybos įvairovę ir kultūros sektoriaus nepriklausomumą:
– pirmenybę teikti turinio kokybei;
– efektyviau plėtoti į kokybę orientuotą kultūros institucijų veiklą;
4) sudaryti palankias sąlygas Lietuvos kūrybinių industrijų plėtrai šalyje ir
sėkmingai konkurencijai užsienyje.
5. Ugdyti kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą visą jo gyvenimą
Kultūrą ir kūrybingumą suvokiant kaip išteklius, ryškėja aktyviai kuriančio ir
dalyvaujančio kultūriniame gyvenime asmens svarba. Todėl būtina ne tik tenkinti
visuomenės kultūrinius poreikius, bet ir nuo mažens ugdyti žmogaus gebėjimus dalyvauti
kultūriniame gyvenime, kritiškai vertinti, priimti ir kūrybiškai panaudoti informaciją. Kita
vertus, kuriant palankias sąlygas, būtina ne tik ugdyti šiuos gebėjimus, bet ir užtikrinti kuo
platesnį kultūros prieinamumą ir sklaidą viešojoje informacinėje erdvėje.
Žinių visuomenei, kaip ir kūrybos visuomenei, reikia žmonių, turinčių puikią
vaizduotę, išlavintą kritinį mąstymą, intuiciją, logiką ir estetikos pojūtį. Be to, jauni
žmonės, nejaučiantys sąsajų su savo kultūrinėmis tradicijomis, rizikuoja prarasti tapatumą
su savo bendruomene, aplinka, tauta ir net savo pačių tapatumą.
Viešosios bibliotekos sudaro sąlygas žmogui plėtoti prasmingo ir laimingesnio
gyvenimo perspektyvas – atnaujinti žinias, mėgautis literatūra, domėtis istorija ir
naujovėmis, siekti geresnės karjeros, integruotis į bendruomenę, priimti savarankiškus
sprendimus ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Biblioteka yra bazinė išsilavinusios ir
kūrybingos visuomenės institucija, suteikianti visuomenės nariams nemokamą prieigą prie
mokslo ir meno kūrinių įvairovės bei naujų informacinių technologijų ir veikianti kaip
atsvara komercinei pasiūlai ir vartotojiškos visuomenės vertybių propagandai. Bibliotekos
išplečia ir papildo mokyklų ir švietimo sistemos veiklą.
Mokyklos, bibliotekos, muziejai ir kita visą gyvenimą supanti švietimo aplinka
kiekvienam Lietuvos gyventojui turi suteikti galimybių atsiskleisti ir dalyvauti
kultūriniame gyvenime, gilinti savo kultūrines žinias, ugdyti savo kūrybiškumą ir taikyti jį
kasdieniame gyvenime. Kultūra ir švietimas, papildydami vienas kitą, kuria palankias
6
sąlygas visapusiškai, kūrybingai, sugebančiai sėkmingai prisitaikyti prie nuolatinių
pokyčių asmenybei lavintis ir tobulėti visą gyvenimą.
Viena esminių kultūros ir meno institucijų funkcijų yra skleisti kultūrą, kurti
patrauklią, pažinimo džiaugsmą teikiančią aplinką, kultūriškai šviesti visuomenę, ugdyti
Lietuvos gyventojų pasitikėjimą savimi, skatinti didžiuotis savo šalies kultūros paveldu,
gyvąja etninės kultūros tradicija ir kūryba.
Būtina:
1) visoje šalyje organizuoti išsamų ir kokybišką formalųjį ir neformalųjį meninį
ugdymą;
2) formaliojo švietimo sistemoje svarbią vietą skirti kultūriniam švietimui ir visose
ugdymo programose skatinti kūrybiškumą;
3) nuosekliai rengti aukštos kvalifikacijos kultūros ir meno pedagogus bei
profesionalius kultūros vadybininkus;
4) kaupti ir dokumentuoti šalies kūrybos produktus, sudaryti sąlygas juos pažinti ir
jiems plisti;
5) plėtoti visuomenės kultūrinį švietimą ir kūrybiškumą ir nustatyti, kad kiekvienas
valstybės remiamas kultūros projektas privalo turėti ir edukacinį komponentą;
6) puoselėti vaikų ir jaunimo kultūrą;
7) stiprinti kultūrinį švietimą visuomenės informavimo priemonėse;
8) padaryti viešąją erdvę ir bendrą kultūros lauką palankesnius lituanistiniam
ugdymui.
6. Formuoti bendrą integralios paveldo apsaugos politiką
Kultūros paveldas – tai neatskiriama šalies ir jos piliečių tapatumo dalis, vienas
svarbiausių valstybės nacionalinio saugumo garantų. Kultūros paveldas plačiąja prasme
suprantamas kaip materialusis – jį sudaro kilnojamosios ir nekilnojamosios vertybės, ir
nematerialusis – jo esmė yra iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, žinios ir gebėjimai,
kultūrinis istorinis kraštovaizdis, atspindintis žmogaus sambūvį su aplinka. Paveldo
išsaugojimas ir panauda šiuolaikinės visuomenės poreikiams, akademiniai tyrimai,
paveldo atskleidimas ir įvertinimas, jo prieinamumas, svarbaus Lietuvai paveldo užsienyje
nustatymas – visa tai yra neatskiriama valstybės kultūros politikos dalis. Tokia politika
užtikrina nacionalinės kultūros gyvybingumą, saugumą, telkia visuomenę, suteikia jai
bendrų vertybių, bendrų tapatumo atpažinimo bruožų, apibrėžia šiuolaikinio gyvenimo
sąlygas ir skatina kūrybą. Paveldas – tai svarbi, pridėtinę vertę kurianti ūkio dalis, kurią
7
tvarkant ir naudojant turi būti išsaugotos visos paveldo vertės ir nepažeistos ateinančių
kartų teisės.
Valstybinė paveldosauga, grindžiama holistiniais, aplinkosaugos, socialinės
integracijos ir prevencinės paveldosaugos principais, turi padėti išsaugoti materialųjį
paveldą ir deramai perduoti ateities kartoms tradicijas, saviraiškos būdus, vertybes, tapti
harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi garantu.
Būtina:
1) plėtoti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo fundamentinius ir
taikomuosius mokslinius tyrimus integruojant paveldosaugos, mokslo ir studijų institucijų
potencialą;
2) atlikti kompleksinę sistemos analizę ir, įvertinus kultūros paveldo išsaugojimo
priemonių efektyvumą ir rezultatyvumą, pertvarkyti materialaus ir nematerialaus kultūros
paveldo sektoriaus finansavimo principus, tobulinti teisinę bazę;
3) tinkamai kaupti, tvarkyti (konservuoti, restauruoti, taikyti kitas reikalingas
priemones) ir naudoti paveldą jį tausojant ir taip išsaugant ateities kartoms;
4) sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti paveldosaugos procesuose ir užtikrinti
deramą informacijos apie paveldą sklaidą.
7. Užtikrinti darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos
tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu
Lietuvos darnus vystymasis suprantamas pernelyg siaurai ir nesudaro tinkamų
sąlygų su paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslais suderintai urbanistinei plėtrai ir
erdviniam planavimui. Lietuvos darniam vystymuisi būtinas racionalus ir pagrįstas
paveldosaugos, aplinkosaugos ir urbanistikos specialistų dialogas. Todėl būtina didinti
kultūros ir švietimo svarbą Lietuvos darnaus vystymosi politikoje.
8. Didinti kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje
Vis dar didėjantis kultūros atotrūkis tarp centro ir periferijos menkina visos
Lietuvos kultūros vertę, neužtikrina gyvenimo kokybės, didina gyventojų socialinę
atskirtį. Kultūros prieinamumo ir kultūrinio gyventojų aktyvumo netolygumai yra
tiesiogiai susiję su socialinės sanglaudos stoka ir gyvenimo kokybės lygio skirtumais,
todėl tolygi kultūros sklaida, jos prieinamumas visoje šalies teritorijoje, tinklinė kultūros
plėtra yra svarbi gyvenimo kokybės visoje šalyje sąlyga.
Šiuolaikinio žmogaus gerovė priklauso ir nuo jo gebėjimo suvokti vykstančius
procesus, prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo pokyčių. Viena esminių kultūros
paskirčių yra gyvenimą įprasminančių simbolių kūrimas, puoselėjimas, aiškinimas,
8
saugojimas. Švietimas ir kultūra plėtoja žmogaus gyvenimo prasmių suvokimą, prasmių,
pasakojimų, vaizdų, garsų lauką, be kurių žmogaus gyvenimas nuskurstų, taptų beprasmis,
niūrus. Kultūra formuoja ir turtina žmogaus asmenybę. Tikslingai formuojama ir
įgyvendinama kultūros politika didina Lietuvos žmonių gerovę ir gyvenimo džiaugsmo
pojūtį.
Kultūra, gerindama visų Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę ir keisdama
vertybių sistemą, daro šalį patrauklesnę, ugdo gyventojų kultūrinę savimonę.
Būtina:
1) formuoti bendrą ūkio ir kultūros politiką ir įgyvendinti ją regionuose, parengus
Kultūros tarybos administruojamą regionų kultūros plėtros programą;
2) spartinti tolygią kultūros sklaidą ir kūrybiškumą regionuose – gerinti kultūros
prieinamumą, plėsti modernių kultūros formų įvairovę, pasitelkus švietimą stiprinti
kultūros poreikį;
3) skatinti kultūra grįstos ekonomikos plėtrą regionuose, stiprinti regionų savitumą
ir kūrybingai jį panaudoti;
4) sudaryti palankias sąlygas vietos bendruomenių meninei saviraiškai, skatinti
kultūrinį gyvenimą ir naujas žmonių bendravimo formas, ugdyti socialinius ir pilietinius jų
gebėjimus;
5) sudaryti tinkamas sąlygas kūrybiškumui ir novatoriškumui plėtoti regionuose;
6) sudaryti palankias sąlygas plėtoti visų meno šakų ir žanrų mėgėjų meno veiklą,
kaip būdą nacionaliniam kultūros paveldui išsaugoti, dainų švenčių tradicijoms ir regionų
kultūrai plėtoti, ir siekti įtraukti į ją daugiau bendruomenių, kolektyvų, individų.
9. Plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę, vienijant Lietuvos atstovus pasaulyje
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtina prigimtinė žmogaus ir lietuvių tautos
teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos
valstybėje. Siekdami žmogaus ir tautos laisvės savarankiškai kurti savo gyvenimą, prieš
20 metų susitelkę Lietuvos žmonės taikiu būdu atkūrė Lietuvos valstybę. Pirmųjų
Lietuvos kultūros kongresų metu išryškėjęs poreikis reformuoti kultūros politiką buvo
neatsiejamas nuo tikėjimo dvasiniu Lietuvos atgimimu, pagrįstu iš ilgametės priespaudos
išlaisvintu tautos etnosu, ilgaamžėmis tautinės lietuvių kultūros tradicijomis, kultūriniu,
dvasiniu ir moraliniu tautos tapatybės branduoliu.
Vis dėlto sėkmingą integraciją į Europos Sąjungą lydinti didelė emigracijos banga
rodo susilpnėjusį Lietuvos žmonių kultūrinį bendrumą, priklausomybę Lietuvos kultūros
erdvei, stiprėjantį norą pasinaudoti judėjimo laisve ir siekti asmeninės materialinės
9
naudos, naujų potyrių. Emigracija taip pat netiesiogiai rodo sumažėjusį Lietuvos kultūros
prestižą ir susilpnėjusią motyvaciją tapatintis su Lietuvos kultūra. Globaliu reiškiniu tapęs
žmonių judumas kelia naujų iššūkių Lietuvos kultūros politikai, skatina keisti požiūrį į
visuomenės, bendruomenių ir joms atstovaujančių individų tapatybes, kitaip aiškinti
lietuvybės sampratą, pakeičiant su tam tikra teritorija siejamą tapatybės idėją dinamiška,
tinkline, atvira šiuolaikinės visuomenės procesams tapatybe. Atitinkamai kultūros politika
turėtų būti siejama ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet ir aprėpti visą emigracijos
tinklą, kuriant ir palaikant juos jungiančią Lietuvos kultūros erdvę.
Būtina:
1) užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumą;
2) kultūros politiką sieti ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet aprėpti visą
emigracijos tinklą, pagal galimybes sudaryti sąlygas kurti, skleisti kūrybos rezultatus ir
tenkinti kultūros poreikius;
3) sudaryti palankias sąlygas migrantams dalyvauti Lietuvos kultūros procesuose;
4) rūpintis Lietuvos kultūros paveldu užsienyje.
10. Konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų, skleisti Lietuvos
kultūrą užsienyje
Dabartinė Lietuvos kultūros sklaida užsienyje yra fragmentiška, ji neturi aiškių
krypčių ir tikslų, užtikrinančių suderintą, nusistatytais prioritetais pagrįstą, į rezultatus
orientuotą Lietuvos kultūros sklaidą.
Kultūrų dialogas rodo šalies politinį, ekonominį stabilumą, leidžia pažinti jos
gyventojų vertybes, gyvenimo būdą, kūrybingumą ir išprusimą, skatina idėjų ir
informacijos mainus, ugdo kitų kultūrų savitumo suvokimą. Tiesioginiai kultūrų mainai ir
bendradarbiavimas stiprina abipusį supratimą, atvirumą, pasitikėjimą šalimi ir jos
žmonėmis.
Kryptinga Lietuvos kultūros sklaida užsienyje siekiama ilgalaikių pageidautinų
rezultatų: didinti kultūros atvirumą, stiprinti politinius ir ekonominius ryšius, gerinti
Lietuvos įvaizdį.
Būtina:
1) suformuluoti aiškias ilgalaikes kultūros sklaidos užsienyje kryptis;
2) sukurti veiksmingą kultūros sklaidos užsienyje koordinavimo sistemą;
3) suaktyvinti tarptautinį menininkų ir kultūros institucijų bendradarbiavimą,
sudarant sąlygas jam toliau plėtotis;
10
4) išryškinti, stebėti ir atnaujinti Lietuvos kultūros politikos sąsajas su Europos ir
pasaulio valstybių kultūros politika.
11. Pagrindiniai siekiniai
Plėtojant Lietuvos kultūrą, būtina:
1) parengti ilgalaikę valstybės pažangos strategiją;
2) numatyti kultūros veiksmų programos parengimą, įgyvendinant Europos
Sąjungos struktūrinių fondų paramos Lietuvai 2014–2030 metais perspektyvą;
3) sukurti veiksmingą tarpinstitucinio bendradarbiavimo modelį;
4) parengti teisės aktus, būtinus Kultūros tarybai įkurti iki 2012 m. sausio 1 d.;
5) parengti teisės aktus, skatinančius kultūros rėmimą;
6) patobulinti autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos sistemos modelį, siekiant,
kad autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų gaunama nauda pasiektų Europos Sąjungos
vidurkį;
7) siekti, kad visuomenės dalyvavimas kultūrinėje veikloje iki 2015 metų atitiktų
Europos Sąjungos vidurkį;
8) parengti Valstybinę kultūros paveldo apsaugos strategiją;
9) iki 2011 m. gruodžio 1 d. parengti regionų kultūrinės plėtros programą;
10) bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija parengti regionų
kultūrinio švietimo ir suaugusiųjų kultūrinio užimtumo programą;
11) parengti kultūrinių industrijų plėtros regionuose programą;
12) sukurti emigrantų įtraukimo į Lietuvos kultūros procesus modelį ir tobulinti
teisinę bazę;
13) sukurti Lietuvos kultūros paveldo užsienyje saugos ir priežiūros programą;
14) sukurti aiškias ilgalaikes Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje kryptis ir
koordinavimo sistemą;
15) parengti kitus teisės aktus, būtinus Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms
įgyvendinti.
12. Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimas
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi šiomis kaitos gairėmis ir
bendradarbiaudama su visuomenės interesų grupėmis, parengia Lietuvos kultūros politikos
kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą, pagrįstą finansiniais valstybės
įsipareigojimais – ilgalaikiu kultūros finansavimo, investicijų į kultūrą planu, privataus
kapitalo ir Europos struktūrinių fondų lėšų pritraukimo ir skyrimo Lietuvos kultūrai
projektu.
11
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi Lietuvos kultūros politikos
gairėse nurodytais pagrindais ir kultūros plėtojimo siekiniais, koordinuoja priemonių
plano įgyvendinimą bei stebėseną ir prireikus teikia siūlymus jam tobulinti.
3. Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių priemonių plano bendrąją priežiūrą
atlieka Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos kultūros ministras kasmet iki
kovo 1 dienos pateikia Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos kultūros politikos kaitos
gairių priemonių plano įgyvendinimo ataskaitą.
V TARPTAUTINIS KAMERINIO DAINAVIMO KONKURSAS " BEATRIČĖ"
V TARPTAUTINIS KAMERINIO DAINAVIMO KONKURSAS
„BEATRIČĖ“,
skirtas Beatričės Grincevičiūtės 100-osioms gimimo metinėms
2011 m. lapkričio 22–26 d.
Lietuvos Muzikos ir teatro akademija (Gedimino pr. 42, Vilnius, Lietuva)
KONKURSO NUOSTATAI
V tarptautiniame kamerinio dainavimo konkurse ,,Beatričė“ kviečiami dalyvauti solinio dainavimo specialybes studijuojantys aukštųjų mokyklų studentai ir sceninės patirties turintys dainininkai.
Konkursas vyks dviejose kategorijose:
A KATEGORIJA – dainininkai, gimę 1980 m. ir anksčiau;
B KATEGORIJA – dainininkai, gimę 1981 m. ir vėliau.
II. KONKURSO PROGRAMA
A KATEGORIJA
I turo programa:
- Baroko epochos arija.
2. Klasicizmo epochos arija.
3. Romantizmo epochos kamerinis vokalinis kūrinys (-iai).
4. XX–XXI a. kompozitoriaus kamerinis vokalinis kūrinys (-iai).
5. Liaudies daina a capella.
Programos trukmė 15–20 minučių.
II turo programa:
1. Vokalinis ciklas (-ai) ar ciklo dalis.
2. Laisvai pasirinkti vokaliniai kūriniai.
Programos trukmė 25–30 minučių.
Pastaba: visi kūriniai atliekami originalo kalba, atmintinai.
B KATEGORIJA
I turo programa:
- Baroko arba Klasicizmo epochos arija.
- Romantizmo epochos kamerinis vokalinis kūrinys (-iai).
- XX–XXI a. savo šalies kompozitoriaus kamerinis vokalinis kūrinys (-iai) arba liaudies daina a capella.
Programos trukmė 10–15 minučių.
II turo programa:
1. Vokalinis ciklas (-ai) ar ciklo dalis.
2. Laisvai pasirinkti kameriniai vokaliniai kūriniai.
Programos trukmė 15–20 minučių.
Pastaba: visi kūriniai atliekami originalo kalba, atmintinai.
A kategorija. PARAIŠKA // Group A Participant’s Application: http://apklausa.lt/f/v-tarptautinis-kamerinio-dainavimo-konkursas-beatrice-dalyviu-paraiska-a-k-4k6d7u9.fullpage
B kategorija. PARAIŠKA // Group B Participant’s Application: http://apklausa.lt/f/v-tarptautinis-kamerinio-dainavimo-konkursas-beatrice-dalyviu-paraiska-b-k-rxyzjhl.fullpage
III. KONKURSO TVARKA
1. Konkursas yra viešas.
2. Konkurso dalyvių pasirodymų eilės tvarka nustatoma pagal dalyvio gimimo datą.
3. Paraiškoje pateiktos programos keisti negalima. Kūrinių atlikimo eilės tvarka pasirenkama laisvai. Kūrinių negalima kartoti skirtingų turų programose.
4. Konkurso programa atliekama su fortepijonu. Į konkurso programą negalima traukti šiuolaikinės muzikos kūrinių, kuriems reikalingas specialus fortepijono paruošimas (preparavimas).
5. Konkurso dalyvių pasirodymus vertina tarptautinė komisija.
6. Konkurso dalyviai vertinimo komisijos sprendimu gali būti pakviesti dalyvauti VI tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso ,,Beatričė“ atidarymo koncerte, taip pat kituose renginiuose.
7. Konkurso ir baigiamųjų koncertų metu, organizaciniam komitetui sutikus, gali būti daromi garso, vaizdo įrašai be atlyginimo konkurso dalyviams.
IV. KONKURSO VIETA IR LAIKAS
1. Konkursas vyks 2011 m . lapkričio 22–26 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje (Gedimino pr. 42, Vilnius, Lietuva).
2. Detali informacija apie V tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Beatričė“ programą, repeticijų grafikus ir kt. skelbiama konkurso tinklalapyje http://www.muzikosbarai.lt/index.php?id=604
3. Konkurso uždarymas vyks 2011 m. lapkričio 27 d. 16 val. Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31).
4. VI tarptautinis kamerinio dainavimo konkursas ,,Beatričė“ numatomas 2015 metais.
V. DALYVAVIMO KONKURSE SĄLYGOS
1. Iki 2011 m. rugsėjo 10 d. el. paštu beatrice.competition@gmail.com, lietuvosmuzikusajunga@gmail.com
arba pašto adresu: V tarptautiniam kamerinio dainavimo konkursui „Beatričė“, Lietuvos muzikų sąjunga, Gedimino pr. 32-2, LT-01104 Vilnius, Lietuva, atsiųsti:
· užpildytą dalyvio paraišką-anketą lietuvių arba anglų kalba,
· gyvenimo aprašymą,
· gimimo liudijimo arba paso kopiją,
· dalyvio nuotrauką.
2. Iki rugsėjo 19 d. kiekvienas dalyvis gaus programos patvirtinimą ir oficialų kvietimą į konkursą.
3. Iki rugsėjo 30 d. kiekvienas dalyvis privalo sumokėti konkurso dalyvio mokestį į Lietuvos muzikų sąjungos sąskaitą:
AB ,,SWEDBANK“, k. 73000, a. s. LT51 7300 0100 0245 0037 su nuoroda „Konkursui „Beatričė“
arba (dalyviams iš užsienio)
S.W.I.F. kodas/BIC-HABALT22 su nuoroda „Konkursui „Beatričė“.
Dalyvio mokestis:
· A grupės dalyviui – 210 litų (60 eurų),
· B grupės dalyviui – 100 litų (30 eurų).
Sumokėto mokesčio banko čekio kopiją prašom išsiųsti iki spalio 5 d. paštu arba el. paštu aukščiau nurodytais adresais konkurso Organizaciniam komitetui.
4. Konkurso dalyvio mokestis negrąžinamas.
5. Kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų konkurso rengėjai neapmoka.
6. Konkurso dalyviams, atvykusiems be koncertmeisterio, jį skirs Organizacinis komitetas.
VI. KONKURSO DALYVIŲ APDOVANOJIMAI
Konkurso vertinimo komisijos sprendimu
· A kategorijos Grand Prix laimėtojui bus įteikta 10 000 litų premija,
· B kategorijos Grand Prix laimėtojui bus įteikta 5 000 litų premija.
· Konkurso laimėtojams bus suteikiami V tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso laureatų ir diplomantų vardai.
· Konkurso dalyviai gali būti apdovanoti specialiaisiais konkurso rėmėjų įsteigtais prizais ir atminimo dovanomis.
· Vertinimo komisijos sprendimu diplomais, specialiaisiais prizais ir atminimo dovanomis bus apdovanoti konkurso koncertmeisteriai.
· Konkurso dalyviai gali būti kviečiami koncertuoti (sudaromas kontraktas) Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Lietuvos muzikų sąjungos ir kitų koncertinių įstaigų renginiuose.
VII. VERTINIMO KOMISIJA
1. Tarptautinę vertinimo komisiją sudaro ne mažiau kaip 7 nariai.
2. Vertinimo komisijos sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.
VIII. ORGANIZATORIAI
- Konkurso rengėjai:
· Lietuvos muzikų sąjunga,
· Lietuvos muzikos ir teatro akademija,
· Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
- Konkurso partneriai:
· Valstybinis choras „Vilnius“,
· Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga,
· Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos B. Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“.
Informacija apie V tarptautinį kamerinio dainavimo konkursą ,,Beatričė“ teikiama:
· telefonais: (85) 2623043, 8698 15244 – lietuvių ir rusų kalbomis,
8616 30814 – anglų ir rusų kalbomis;
· Galima kreiptis pašto adresu: Lietuvos muzikų sąjunga, Gedimino pr. 32-2, LT-01104 Vilnius, Lietuva.
A kategorija. PARAIŠKA // Group A Participant’s Application: http://apklausa.lt/f/v-tarptautinis-kamerinio-dainavimo-konkursas-beatrice-dalyviu-paraiska-a-k-4k6d7u9.fullpage
B kategorija. PARAIŠKA // Group B Participant’s Application: http://apklausa.lt/f/v-tarptautinis-kamerinio-dainavimo-konkursas-beatrice-dalyviu-paraiska-b-k-rxyzjhl.fullpage
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)