2011 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

DĖL KULTŪROS TARYBOS FORMAVIMO – Lietuvos kompozitorių sąjunga

Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui gerb. Arūnui Gelūnui;
Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai gerb. Virginijai Budienei;
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui gerb. Valentinui Stundžiui;
Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjai kultūrai gerb. Rūtai Kačkutei;
Meno kūrėjų asociacijos prezidentui gerb. Kornelijui Plateliui;
Lietuvos kultūros ir meno tarybai


Norime išsakyti pastabas dėl naujo darinio – Kultūros tarybos formavimo, kuris LR Kultūros ministerijos ministro gerb. Arūno Gelūno buvo pristatytas 2011 m. balandžio 20 dieną Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje.



Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Kultūros taryba, kurios institucinė koncepcija (projektas) parengta pačių Kultūros ministerijos vadovų, yra Kultūros ministerijos per porą dešimtmečių suformuotos visuomeniniais pagrindais veikusios konkursinės kultūros ir meno projektų paramos dalinimą vykdžiusios sistemos darbą perimsianti biudžetinė institucija, kurią numatoma skubiai įsteigti kaip dar vieną biurokratinę struktūrą. Tačiau šios struktūros įsteigimas kelia daug abejonių, prieštaravimų ir yra iš esmės nepriimtinas.



Kultūros ministerijos vadovų viešai išsakomi šios naujosios tarybos kaip biudžetinės įstaigos įkūrimo motyvai yra trys:

1) to reikalauja Valstybės kontrolė, nurodžiusi atskirti kultūros politikos formavimą ir jos faktinį įgyvendinimą;

2) pasaulinė, ypač Skandinavijos šalių patirtis, kuriose tokios tarybos veikia;

3) Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse, patirtintose Seimo nutarimu, numatytas siekis įsteigti tokį darinį Mokslo tarybos pavyzdžiu.



Esame įsitikinę, kad Kultūros ministerijos parengta Kultūros tarybos koncepcija yra tik pirminis ir elementarios kritikos neatlaikantis dokumentas, kuriuo tik persirašyta Suomijos Menų tarybos struktūros ir jos modelio dalis, ir kurios kaip naujos biurokratinės struktūros įforminimas ypatingai forsuojamas, nors jos sukūrimui iš esmės nepateikta būtina įsteigimo argumentacija.



Kultūros ministerija, užuot parengusi ir pateikusi Vyriausybei patvirtinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą (jis pagal Seimo nutarimą turėjo būti patvirtintas 2010 m. gruodžio 1 d.), kuriame Lietuvos visuomenė matytų visą kultūros politikos atnaujinimo darbų paketą, ištraukė tik vieną kaitos dėmenį - Kultūros tarybos įkūrimo koncepciją, kuri be kultūros politikos kaitos konteksto visumos atrodo nesuprantama ir net nelogiška. Susipažinus su šia koncepcija, kyla daug esminių klausimų, iš kurių svarbiausi šie:

1)    Kodėl pagrindinė Lietuvos kultūros politikos ekspertavimo struktūra – Kultūros ministerijos Lietuvos kultūros ir meno taryba – iš kultūros politikos formavimo lygio, kuris svarbiausias, nuleidžiama tik į politikos įgyvendinimo, kur dalinami pinigai, lygmenį?

2)    Kodėl pačioje Kultūros ministerijoje paprasčiausiu dviejų departamentų įkūrimu neatskiriamas Kultūros politikos formavimas nuo Kultūros politikos administravimo (taip būtų įvykdyta Valstybės kontrolės kategoriška rekomendacija)?

3)    Kodėl nesukuriama paprasta Kultūros ministerijos projektų administravimo agentūra (jos modelis jau seniai įtvirtintas prie Ūkio, Finansų, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir kitų ministerijų ir veikia sėkmingai, todėl lengvai būtų įdiegiamas)?

4)    Kodėl ši kultūros ir meno projektų administravimo funkcija nepavedama jau veikiančioms institucijoms (pvz. Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centrui, Lietuvos liaudies kultūros centrui ir pan.), kurių funkcijas patikslinus, jos be naujų išlaidų tinkamai galėtų atlikti projektų administravimo funkcijas?

5)    Kodėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse numatytas aukštas Kultūros tarybos tarpžinybinis statusas dabar projektuojamas tik kaip vienos Kultūros ministerijos rūpestis, nepaisant daugiafunkcinių tarpžinybinių tarybos plėtojimo siekių?

6)    Kodėl Kultūros tarybos narių suformavimo modelis visai atsisako institucinio atstovavimo (jis neįvardintas) ir nurodo tik politinėms partijoms labai patogų ir politiškai subjektyvų Kultūros ministerijos, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės personalinį tarybos narių delegavimą, leidžiant tik 3 narius iš 11 išsirinkti pačioms kultūros organizacijoms?

7)    Kokie kliuviniai šiandien iškyla Kultūros ministerijai, norint deramai (pagal menų žanrus, jų pogrupius) peržiūrėti ir pertvarkyti Kultūros rėmimo fondo administravimo modelį?

8)    Kiek reali siekiamybė Lietuvai spėti sudalyvauti kultūros plėtrai skirtoje 2014–2020 metų struktūrinių fondų programoje ir kokie konkretūs darbai yra nuveikti?



Manytume, kad dabar pirmiausia būtina ne steigti naująją Kultūros tarybą, o nuosekliai vykdyti Seimo nutarimu patvirtintų Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimą, kuo skubiau parengiant ir Vyriausybės nutarimu patvirtinant Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą. Tik matant šiame plane išdėstytą kultūros politikos kaitos darbų visumą, būtų galima svarstyti apie Kultūros tarybos įkūrimą, argumentuotai aptariant iš kelių modelio variantų optimaliausią ir labiausiai tinkantį dabarties Lietuvos kultūros administravimui.


Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė                                                     Zita Bružaitė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.