DĖL MENŲ TARYBOS ĮSTATYMO PROJEKTO [Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos atsakymo projektas]

LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJA

LITHUANIAN ASSOCIATION OF ARTISTS

Lietuvos architektų sąjunga / Lietuvos dailininkų sąjunga / Lietuvos dizainerių sąjunga
Lietuvos fotomenininkų sąjunga / Lietuvos kinematografininkų sąjunga / Lietuvos kompozitorių sąjunga
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga / Lietuvos muzikų sąjunga / Lietuvos rašytojų sąjunga
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija / Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija / Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija


Lietuvos Respublikos kultūros ministrui 2011-08-05 Nr. 21
p. Arūnui Gelūnui

Kopijos: LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui
LR Prezidentės patarėjai Virginijai Būdienei

Dėl Menų tarybos įstatymo projekto


Lietuvos meno kūrėjų asociacijos taryba, 2011-07-27 posėdyje apsvarsčiusi minėto įstatymo projektą, nori atkreipti dėmesį, kad jis parengtas netinkamai, kelia daug abejonių ir būgštavimų. Manome, kad pirmiau turėjo būti rengiamas Kultūros įstatymas, o Menų tarybos įstatymas galėjo būti jo dalis arba rengiamas atskirai vėliau. Todėl jį galima laikyti nesavalaikiu. O tuo tarpu Kultūros rėmimo fondas veikia stabiliai, pakankamai nepriklausomai ir nėra visuomenės ryškiau kritikuojamas.
1. „Rankos atstumo“ principas, siekiant didesnės kultūros projektų rėmimo kompetencijos, buvo pradėtas taikyti Šiaurės Europos šalyse, kaip išlyga nuostatai, jog viešąsias lėšas tegali skirtyti per demokratinių rinkimų procedūras į atitinkamus postus patekę piliečiai, Ar Lietuva jau subrendusi taip sparčiai pereiti prie būtent tokio finansavimo modelio? Praktikoje tai įrodančių pavyzdžių neturime. Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad Lietuvos fiskalinė sistema nėra liberali, ir Menų taryba negalėtų taip disponuoti lėšomis, kaip gali, pavyzdžiui, Estijos „Kulturkapital“. Vadinasi, Menų taryba tegali būti projektuojama tik kaip biudžeto lėšų skirstytoja. Įstatymo projekte tiksliai nenumatyta, kokias lėšas ir kam skirstys būsimoji Menų taryba – ar ir toliau toms pačios programoms paraiškas galės teikti biudžetinės ir nevyriausybinės organizacijos? Neaišku ir kaip bus gaunamos ir administruojamos ES struktūrinių fondų lėšos: ar Menų taryba jas administruos kaip asignavimų valdytoja ar veiks kaip jų skirstymo agentūra, ar tik kaip projektų teikėja ir koordinatorė?
2. Mūsų būgštavimai pirmiausia sietini su Menų tarybos direktoriaus pareigybe. Menų taryba, gavusi teisę skirstyti visas konkursines Kultūros ministerijos kuruojamos srities lėšas, kultūros politikos vykdymo srityje tampa svarbesnė už pačią ministeriją, o pagal darbo sutartį dirbantis direktorius – už ministrą. Ministras yra atskaitingas Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, o direktorius – tik ministrui. (Direktoriaus ataskaita LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui tebus formali). Tai verčia būgštauti dėl galimo tarybos darbo neskaidrumo, neatsakingumo ir nepakankamos jo kontrolės.
3. Pačios Tarybos formavimo principai sudaro prielaidas joje rastis 6 politinio pasitikėjimo asmenims iš 10. Dabar veikiantis modelis, kai Kultūros ir meno taryba tvirtina KRF tarybą yra geresnis, nors galbūt taip pat tobulintinas. Norime atkreipti dėmesį, jog net stipendijų bei premijų skirstymą sutelkus vienos Tarybos rankose, kultūros rėmimo politika gali tapti monopolizuota bei politizuota, patekti į nedidelės ekspertų ir politikų grupės rankas. Tai, be abejo, neigiamai paveiktų kultūros plėtrą, nes tam tikro subjektyvumo vertinant menus išvengti neįmanoma. Nevyriausybinių organizacijų, kurias vienija LMKA indėlis formuojant LMT, mums regis, dėsningas, tačiau neteigiame, kad LMT reikia formuoti būtent taip. Priekaištai, kad LMKA neapima viso meninės kūrybos lauko tėra formalūs. 95% meno kūrėjų vienijanti LMKA atvira visoms MK organizacijoms, kurios sugeba veikti pagal Asociacijų įstatymą.
4. Prieš teikiant Seimui šio įstatymo projektą, reikia apsispręsti dėl Kultūros ir meno tarybos – ar ji liks kaip ministrui patariantis ekspertas, ar ne. Jeigu liks, jos funkcijas reikėtų suderint su LMT. Jeigu ne, tuomet akivaizdu, kad iš 10 narių susidedanti LMT, naikinamos LKMT funkcijų perimti negalės, nes jai truks daugelio kultūros ir meno sričių kompetencijos. Todėl siūlome Kultūros ir meno tarybą palikti kaip svarbiausią Kultūros ministerijos ekspertinę instituciją. Formuoti politiką ir ją įgyvendinti skirstant konkrečią finansinę paramą – du susiję, tačiau skirtingi uždaviniai. Politikos formavimo funkcijos Menų tarybai visiškai pavesti nederėtų, kadangi politika yra vykdomosios valdžios funkcija. Veikdama praktiškai, Menų taryba geriausiu atveju gali analizuoti situaciją ir teikti siūlymus politikos formuotojams bei vertinti finansavimo projektus atsižvelgiant į kultūros politikos prioritetus, gaires ir nuostatas. Kitaip darosi neaišku, kokias funkcijas vykdys pati Kultūros ministerija. Menų tarybą labiau įsivaizduotume kaip valstybės (o gal ir Europos struktūrinių fondų) paramą skirstančią agentūrą.
5. Rengiant šio įstatymo projektą turėtų būti atidžiau įvertinta Estijos ir Latvijos fondų patirtis. Pavyzdžiui, Latvijos kultūros kapitalo fondo tarybą sudaro Kultūros ministras, Finansų ministerijos, Kultūros ir meno tarybos, Meno kūrėjų, Savivaldybių asociacijų (regionai) atstovai ir 7 ekspertų komisijų (literatūros, muzikos-šokio, teatro, kino, vaizduojamųjų menų, kultūros paveldo ir tradicinės kultūros) išsirinkti pirmininkai. Taip palaikoma kompetencija ir Tarybos ryšys su ekspertais. Taryboje negali būti Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų. Ekspertų komisijų gali būti ir daugiau, bet tik 7 jų atstovaujamos taryboje. Visų jų kadencijos – 2 metai. Taryba išsirenka pirmininką, šis konkurso būdu skiria direktorių, kuris jai atsiskaito. Visa tai suminėta ir galiojančiame LKKF įstatyme, kuriame mes matome žymiai daugiau saugiklių, kad fondas netaptų palankesnis kuriai nors „grupei draugų“. Direktoriaus ir Tarybos pirmininko dvivaldystė – taip pat sveikintinas reiškinys: Tarybai nepatvirtinus direktoriaus ataskaitos, šis turi atsistatydinti.
6. Įstatymo projekte neapibrėžiama, kaip bus formuojamos ekspertų komisijos. (Latvijoje tai nustatyta poįstatyminiais aktais.) Mūsų praktika liudija, kad apmokami ekspertai labai greitai suvokia kokių jų išvadų nori administracija ir pradeda jas teikti. Čia taip pat turėtų būti numatyti saugikliai, idant Menų tarybos administracija negalėtų visko spręsti pati.
7. Įstatymo projekte aiškiai neapibrėžtas perėjimas iš KRF į LMT. Tai kelia grėsmę iš akcizo gaunamoms lėšoms, kurios pagal įstatymus turi patekti į KRF: jos gali nauju adresu nebepatekti. Grėsmė kyla ir dabartinių KM programų (kuriose dar ne vieni nuliai) lėšoms: Finansų ministerija gali jų paprasčiausiai nebeskirti, nutarusi, kad visa kultūra gali būti finansuojama iš akcizo mokesčio lėšų. O tikėtis, kad perėjus prie naujo modelio, minėti nuliai kada nors virs skaičiais, dar sunkiau. Parama kultūrai, užuot padidėjusi, gali dar sumažėti. Būgštavimai, kad kuris nors „saulėlydis“ vieną kartą gali sumažinti Menų tarybos etatus ir pasiūlyti jai veikti iš savo skirstomo biudžeto procento, taip pat realūs. Skaitant įstatymo projektą darosi neaišku, ar Kultūros ministerija numato kokius nors saugiklius, kad išliktų buvusios bei esamos biudžetinės kultūros rėmimo programos ir realiai nesumažėtų dabartinė Kultūros rėmimo fondo parama.
8. Įsteigus LMT ir panaikinus Kultūros rėmimo fondą, jo lėšas sujungus su biudžetinėmis KM lėšomis ir suvienijus ekspertų komisijas, galutinai išnyks alternatyvaus KM konkursinio finansavimo galimybė. Nors ir dabar lėšų tam pačiam projektui iš dviejų programų stengiamasi neskirti (tai draudžia Valstybės auditas), manome, jog tai, esant neišvengiamam „dalinio finansavimo“ reikalavimui, sudaro kliūtis finansuoti kai kuriuos vertingus kultūros projektus, kurie kitos lėšų dalies iš niekur gauti negali. Svarbu, kad du kartus nebūtų finansuojamos tos pačios veiklos, o ne tie patys projektai.


Pagarbiai
LMKA prezidentas Kornelijus