Žurnalas „Muzikos barai“ ir Lietuvos radijo programos „Klasika“ laida „Muzikinis pastišas“ tęsia naujos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą ciklą. Ketvirtojoje diskusijoje toliau analizuojama muzikinio švietimo Lietuvos kultūriniame kontekste tema. Diskusijoje dalyvauja Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Nepriklausomos meninio ugdymo mokyklos įkūrėjas, dainininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Vytautas Juozapaitis, diskusijos vedėja – Lietuvos radijo programos „Klasika“ projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.
Jūratė Katinaitė: Mano pirmasis klausimas būtų ministrui dėl opiausios pastarųjų metų problemos – muzikinio profesionalų rengimo. Jau keletą metų vyksta skaudi stojamųjų egzaminų istorija. Visi pamename didžiulius konkursus į LMTA muzikos specialybes, niekas negalėjo tikėtis įveikti atrankos, nebaigęs specialiųjų meninio ugdymo mokyklų. Dabar į LMTA gali įstoti visiškai nelavintas, nebaigęs jokių specialiųjų mokslų abiturientas – pastaraisiais metais svarbiausias buvo bendrojo lavinimo rezultatų vidurkis. Kaip yra šiandien? Juk būta nemažai diskusijų, išsakyta daug priekaištų dėl tokių priėmimo į aukštąsias mokyklas principų.
Gintaras Steponavičius: Man atrodo, kad bendrame aukštojo mokslo pertvarkos kontekste tokia jautri sritis kaip menai ir muzika buvo pokyčių verpetuose. Ir natūralu, kad suvokdami visą menininkų, taip pat ir muzikų, rengimo specifiką manėme, kad tam tikri pokyčiai yra ir bus reikalingi. Kita vertus, ir mes, politikai, ir Švietimo ir mokslo ministerija supratome tam tikras pamokas, todėl darome žingsnius, kurie leistų trūkumus sumažinti. Tačiau tikrai nebuvo taip, kad žmonės be pasiruošimo ar neturintys talento galėjo įstoti. Juk priėmimą vykdė tie patys aukštųjų mokyklų profesionalai – dailininkai, muzikai ar teatralai. Dabar įvedėme aiškų kompensacinį principą, kad tie į muziką stojantys abiturientai, kurie silpniau moka lietuvių, užsienio kalbas ar kitą kokį bendrojo lavinimo dalyką ir nepatenka į valstybės finansuojamas vietas, tačiau yra gabūs muzikai, galėtų gauti grantus. Jau pernai tą naujovę išmėginome. Šių metų naujovė, kad grantai bus skiriami ar – tiksliau – paskirstomi jau po priėmimo, kai matysime visą vaizdą, kiek specialybės šimtukininkų ar su labai aukštais stojamojo egzamino balais neįstojo. Sutarėme, kad grantai bus skiriami ne pavieniui, o sistemiškai – bent po keletą, kas leistų suformuoti net ir grupes. Tokiu būdu grantai leistų per bendrą priėmimą neįstojusiems retas specialybes, pavyzdžiui, birbynę, vargonus ar pan. pasirinkusiems studentams gauti valstybės finansuojamą vietą. Į universitetus ir kolegijas šiais metais bus priimta apie 800 pirmakursių į valstybės finansuojamas studijų programas menų srityje. Apskaičiuota pagal poreikius ir, lyginant su ankstesniais metais, mažinimų tikrai nebus.
J. K.: Kaip stojamųjų egzaminų problemą pakomentuotų mūsų studijos svečiai LMTA pedagogai? Ar naujovės, apie kurias kalba ministras, tikrai išspręs kolizijas, kilusias pastaraisiais metais per stojamuosius, kai tikrai buvo labai daug netikėtumų ir sulaužytų likimų?
Vytautas Juozapaitis: Klausiau ministro ir galvojau: ką mes čia veikiame? Juk viskas lyg ir išsisprendė...
J. K.: Pernai prieš stojamuosius taip pat atrodė, kad lyg ir viskas sutarta. Visi žinojome, kad lems specialybės egzamino rezultatas. Tačiau iš tiesų viskas ir vėl buvo kitaip – specialybės egzamino balas atsidūrė bendroje balų sumoje.
V. J.: Jeigu taip buvo pernai, tai tikėkimės, kad šiais metais, antrą kartą, panaši situacija nebepasikartos. Juo labiau, kad ministras viešai tiesioginiame eteryje duoda žodį. Neabejoju, kad poslinkiai pozityvūs.
G. S.: Pridursiu, jog muziką nuo teatro studijų krypčių grupės atskyrėme, kad skirtingos prigimties specialybėse neatsirastų vidinės iškraipančios konkurencijos.
V. J.: Pernai konkurencija buvo net tarp muzikos ir architektūros specializacijų, kas tikrai nelogiška. Ir, žinoma, mūsų sritis dėl to nukentėjo.
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Jeigu dėl stojamųjų egzaminų viskas aišku, tai norėčiau siūlyti aptarti kitą problemą. Šiandien, džiaugdamiesi aukšta Lietuvos muzikos kultūra – ne tik didžiaisiais muzikais, bet ir jaunimu, pripažintu ir pripažįstamu užsienyje, praktiškai naudojamės dešimtmečiais stabiliai veikusios muzikinio ugdymo sistemos rezultatais. Muzikos mokykla (nesvarbu, Vilniuje ar Kuršėnuose vaikas gyvena) – konservatorija – aukštoji muzikos mokykla. Rezultatai: marijampolietė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, radviliškietis Vytautas Juozapaitis, anaiptol ne M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigęs dirigentas Modestas Pitrėnas ir daugelis kitų. Tarp simfoninio dirigavimo specialybės absolventų yra ir Egidijus Ališauskas iš Kuršėnų. Tai – ypač iškalbingas pavyzdys. Retų gabumų vaikas, vaikystėje išgirdęs M. Rubackytės ir R. Katiliaus muzikavimą, panoro mokytis muzikos. Kuršėnuose geriausias mokytojas mokė groti birbyne. Turime tikrai puikų birbynininką, baigusį ir simfoninį dirigavimą. Reforma muzikos mokyklų grandį perveda į neformalaus ugdymo sritį. Praktiškai judinami tvirtos sistemos pamatai, paliekama vienintelė gabių vaikų profesionalaus muzikinio ugdymo įstaiga – nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. Kas bus su gabiu vaiku, na, kad ir tuose pačiuose Kuršėnuose? Ar galės jis gauti visavertį muzikinį ugdymą neformalaus ugdymo įstaigoje?
G. S.: Kuršėnuose rimtos muzikos mokyklos niekados ir nebuvo. Turiu minty mokyklos, suteikiančios kvalifikaciją formalaus ugdymo prasme. Dabar kaip saugiklį išlaikant buvusį mokyklų tinklą, tokių diskusijų kyla, bet aš galiu nuraminti, kad sunkiausias metas, kai dėl lėšų stygiaus savivaldybės mažino etatus, „karpė“ krūvius muzikos ir dailės mokyklose, jau praeityje. Neabejoju, kad tokių muzikos mokyklų tinklas bus išlaikytas, o didžiuosiuose miestuose išliks specializuotos formaliojo ugdymo gimnazijos ar mokyklos, taip pat konservatorijos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Manau, kad visa ši sistema mums leidžia išlaikyti buvusį įdirbį ir galimybes kuo daugiau vaikų, nebūtinai ketinančių tapti profesionaliais muzikais, įgyti labai svarbias savo gyvenimui kvalifikacijas ir ugdyti gebėjimus.
J. K.: Koks dabar muzikos mokyklų ir Švietimo ir mokslo ministerijos bendravimas? Žinome, kad muzikos mokyklos priklauso savivaldybėms. O šios dažniausiai yra neturtingos, prasiskolinusios ir kai reikia „karpyti“ išlaidas, kiekvieną sykį vėl diskutuojama apie muzikos mokyklų likimą. Ar Švietimo ir mokslo ministerija gali daryti poveikį šiam procesui? Ar ji turi tik patarėjos teises ir niekaip nebus susijusi su šių mokyklų valdymu?
G. S.: Tai sutvarkyta ir įstatymų lygmeniu. Į naująjį Švietimo įstatymą įrašėme aiškias formuluotes, leidžiančias menų mokykloms rasti vietą visoje švietimo sistemoje, ir tai yra formalųjį švietimą papildantis ugdymas. Būtent taip profesinius įgūdžius lavinančios mokyklos atliks savo vaidmenį. Tikrai nemėginame nusišalinti nuo šitos problematikos. Jau esame paruošę naują finansavimo modelį, tiesiogiai ir intensyviai išdiskutuotą per metus ar net ilgiau bendrose grupėse su Muzikos mokyklų asociacijos bei mokytojų atstovais. Pagal mokyklų pateiktus duomenis turime apskaičiavę lėšų poreikį vienam vaikui, lankančiam menų mokyklas. Beje, besimokantiems muzikos tų lėšų reikia gerokai daugiau nei dailės ar sporto mokyklas lankantiems vaikams (maždaug 50%). Pagal tokį modelį nuo kitų metų planuojame sutvarkyti finansavimą, o mokinių, lankančių specializuotas mokyklas, skaičius liks toks pat, nors vaikų Lietuvoje mažėja ir artimiausiais metais dar mažės.
J. K.: Norėčiau kreiptis į profesorių Vytautą Juozapaitį. Jūs esate ir LMTA pedagogas, ir nepriklausomos privačios meninio ugdymo mokyklos steigėjas. Kokios buvo Jūsų paskatos? Ir dabar, kai jau turite kelerių metų patirtį, įdirbį, gal atskleistumėte, ar apsimoka ši veikla? Ar ji sudėtinga? Ir ar šioje veikloje bent šiek tiek padeda valstybė? Na, bent įstatymų lygmeniu?
V. J.: Nevadinčiau mūsų darinio mokykla. Tai nėra ta vieta, į kurią rytą atėję vaikai po pietų išeina gavę paketą programų. Mūsų sukurtos viešosios įstaigos pavadinimas yra Vytauto Juozapaičio edukacinis kultūros ir meno centras. Tai greičiau kultūrinės strategijos generavimo centras, kol kas privatus. Ir mėginimas atsiriboti nuo valstybės finansavimo. Nuolatos būti prašytojo vaidmenyje yra nesąžininga net ir tos pačios valstybės atžvilgiu, nes valstybė – mes patys. Mes patys mokame mokesčius ir patys po to prašome paramos, kad galėtume išsilaikyti. Prasidėjus krizei pirmiausia nukentėjo menas kaip tariamos prabangos dalis. Buvo teigiama, kad būtent čia galima pirmiausia pataupyti, o po to žiūrėti, kas iš to išeis. Norėjau pamatyti, ar iš tiesų mes esame nereikalingi. Beje, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kuriame dirbu daugelį metų, salės sausakimšos ir krizės metu. Tas pats Kauno muzikiniame teatre. Neseniai turėjau turą po Lietuvą su Valstybiniu pučiamųjų orkestru „Trimitas“ – visuose koncertuose salės buvo pilnos...
Mūsų edukaciniame kultūros centre yra trys padaliniai: ikimokyklinio ugdymo mokyklėlė, kurioje dirbama savaitgaliais, šokio studijos centras ir dainavimo studija, kurios lankytojai – nuo 9 iki 63 metų. Džiaugiamės, kad žmonės pas mus važiuoja iš visos Lietuvos, nes mes sudarėme sąlygas susitikti su specialistais, savo veikla įrodžiusiais, kad turi pakankamai kompetencijos, ir kompensuoti dėl kokių nors priežasčių neišsipildžiusias tų žmonių svajones prisiliesti prie aukštosios kultūros. O vadovavimas tokiai privačia iniciatyva įsteigtai, jokiu būdu su valstybinėmis struktūromis nekonkuruojančiai įstaigai, suteikė labai daug papildomos patirties ir žinių, kas, tikrai tikiu, nebus veltui – neabejoju, kad galėsiu patirtį pritaikyti ateities veikloje. Šiandien matau, kad tik nuo mūsų pačių iniciatyvos ir ambicijų priklauso mūsų įstaigos rezultatai. Deja, negaliu to paties pasakyti apie valstybines ar netgi ir kai kurias universitetines aukštąsias mokyklas, kuriose vykstantys procesai kartais labai toli nuo XXI a. švietimo koncepcijos europiniame kontekste.
G. S.: Palietėte labai įdomią temą: kiek šalia valstybės sukurtos švietimo sistemos gali būti realizuota idėjų privačia iniciatyva, kaip kad tik ką aptartas profesoriaus Juozapaičio įkurtas centras. Per Lietuvą važiuodamas stebiuosi, kiek puikių privačių įstaigų plėtoja veiklą, pavyzdžiui, net ir tokiame tolimame mieste kaip Skuodas. Nauja neformalaus švietimo finansavimo koncepcija, apie kurią kiek užsiminiau anksčiau, turėtų būti pradėta įgyvendinti nuo 2012 metų rugsėjo 1-osios. Tėvai ir vaikai tuomet galės rinktis įvairią popamokinę veiklą ne tik valstybinėse ar savivaldybių, bet ir privačiose įstaigose. Vaikui būreliams per mėnesį planuojama skirti 100 Lt, ir bus nesvarbu, ar vaikas lankys „Jamahos“ mokyklėlę, ar savivaldybės įsteigtą muzikos mokyklą.
V. J.: Norėčiau įvardinti dar vieną labai didelę Lietuvos muzikinio švietimo spragą – tai menų dėstymas vidurinėse mokyklose: muzikos ir meno pamokos labai dažnai traktuojamos kaip pamokos, kurių metu galima atlikti kitus darbus. Žinoma, negalėčiau apibendrinti, kad taip yra visose vidurinėse mokyklose, bet tendencija labai ryški. Man pačiam pasisekė – būtent vidurinėje, o ne muzikos mokykloje man dėstė profesionalūs, išprusę mokytojai. Dažnai koncertuodamas Lietuvos miestuose – o su Lietuvos muzikų sąjungos rengiamais koncertais aplankiau daugybę vidurinių mokyklų – patyriau, kaip nuo mokyklos vadovų ir muzikos pedagogų priklauso, ar tave sutinka kaip laukiamą svečią, ar, žiūrėk, vos ne balsu priekaištauja, ko mes čia atvažiavome... Teko susipažinti ir su JAV vidurinės ugdymo grandies švietimo specifika – ten kiekvienoje mokykloje yra moksleivių orkestras. Nekalbėsiu dabar apie to orkestro meninį pajėgumą, bet pats faktas mums Lietuvoje dar net neįsivaizduojamas. Nors JAV anaiptol ne pati garsiausia muzikos kultūrą puoselėjanti šalis. Tačiau muzikos pamoka JAV lygiavertė bet kuriam kitam dalykui – net fizikai ar matematikai. Universitetai taip pat turi muzikos fakultetus, kurie yra universitetinio ugdymo dalis su puikiai įrengtomis auditorijomis, mokomaisiais teatrais, instrumentais, su profesūra ir pakankamu finansavimu. Ir niekas ten nemano, kad menus dėstantys profesoriai yra išlaikytiniai, nes meninis išsilavinimas kainuoja brangiau, o štai mūsų menus dėstantys profesoriai uždirba mažiau nei kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai.
A. Ž-N.: Matyt, dabar pats metas paviešinti Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyvą praturtinti vidurinių mokyklų programą pasitelkiant Meno kūrėjų asociaciją: liepą–rugpjūtį turi startuoti projektas „Aukštąją kultūrą į mokyklas“ (AKIM), kurio programoje – susitikimai, pokalbiai, diskusijos su menininkais, praktiniai užsiėmimai ir mokiniams, ir mokytojams. Tai reiškia, kad mes, „menininkų jungtinės pajėgos“, vyksime į atokiausias vidurines mokyklas ir kuo patraukliau bendraudami su moksleiviais bei mokytojas mėginsime pristatyti savąsias menų sritis. Šiandien, dirbdami prie konkrečių projekto planų, jau matome, kad numatyta programa artimiausiems dvejiems metams sėkmės atveju gali užtikrinti ir tolesnį meno kūrėjų bendradarbiavimą su Švietimo ir mokslo ministerija: jau gimsta naujos idėjos, veiklos formos. Svarbiausia taip įgyvendinti numatytą programą, kad, projektui pasibaigus, norėtų jį tęsti ir pačios mokyklos, ir ministerija.
G. S.: Vienas svarbiausių bendrojo ugdymo prioritetų – kūrybiškumas, suvokiant jį ne kaip būsimų meno profesionalų rengimą, bet kaip apskritai būtiną ugdyti moksleivių savybę. Keliolika milijonų Europos Sąjungos lėšų konkurso būdu paskyrėme geriausioms moksleivių iniciatyvumą, kūrybiškumą skatinančioms idėjoms finansuoti. Norėjome, kad projekte dalyvautų geriausiai savo sritį išmanantys profesionalai visuomenininkai. Keturi milijonai litų skirti kūrybinių sąjungų projektui ir tai, man regis, beprecedentis atvejis. Norėčiau atskleisti dar vieną idėją, kurią ketiname įgyvendinti remdamiesi britų patirtimi. Tai vadinamoji „kūrybiškumo atrakinimo“ metodika, kurios esmė – meno srities žmonės kelerius metus dirbtų tiesiogiai su mokyklomis kaip kuratoriai ir padėtų mokytojams per kūrybiškumą visiškai kitaip suvokti matematikos ar istorijos pamokas. Dar noriu pasakyti, kad, kai su įdomiu ir prasmingu AKIM projektu lankysitės mokyklose, matysite, jog sąlygos muzikinius gebėjimus ugdyti jau visai kitos: kelis šimtus mokyklų per ES „MPT plius“ projektą pasiekė naujausia moderni įranga, ir ne tik muzikos kabinetų. Viešėdamas Ylakiuose pats įsitikinau aparatūros kokybe, visai nebesiskiria sąlygos prestižinėje sostinės gimnazijoje ir regioninėje mokykloje.
A. Ž-N.: Džiugu girdėti apie tokius staigius techninius pokyčius mokyklose. Kadangi nemažai leidžiame vertingų muzikos mokymui talkinančių leidinių, anksčiau vis girdėdavome, kad jie neaktualūs, nes nėra nei garso, nei vaizdo aparatūros. Beje, apmaudžiai neužbaigiamas unikaliu vadintinas bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, Lietuvos televizijos ir „Studijos Pro“ įgyvendintas projektas – muzikinis filmas-opera G. Verdi „Rigoletas“ lietuvių kalba, režisieriaus Raimondo Banionio įrašytas natūralioje Neringos aplinkoje (Rigoletas – V. Juozapaitis, Hercogas – A. Janutas, Džilda – G. Miliauskaitė). „Rigoletą“ vadinu meilės operai pradžiamoksliu, veiksmo opera-trileriu, tad ir sukviesti šiam projektui jungtines pajėgas pavyko įtikinus, kad lietuvių kalba operos šiandien vaikai niekur neišgirs, tad toks įrašas tiesiog privalo būti kiekviename muzikos kabinete... Tačiau susidūrėme su problema – negauname lėšų filmo tiražavimui, nors buvo teikti jau net keli projektai. Beje, tarp kitų argumentų teko girdėti ir motyvą, esą mokyklose nėra nei vaizdo, nei garso aparatūros.
V. J.: Norėčiau tiesiog pakartoti anksčiau išsakytą mintį, kad, deja, kol nėra suprantančių, iniciatyvių vadovų, tol tokie unikalūs projektai neužbaigiami. Apmaudžiausia, kad milžiniškos investicijos jau įdėtos: įrašytas, sumontuotas filmas, beje, pirmas filmas-opera nepriklausomybės metais. Edukacinė to filmo nauda nekvestionuojama – žiūrėti jį galima ir pamokoje, ir kino teatre, kas svarbiausia – lietuviškai. Šiandien transliuojami filmai-operos iš įvairiausių pasaulio šalių, o čia štai jau yra lietuviška produkcija – ir niekam jos nereikia...
A. Ž-N.: Bet grįžkime prie tiesioginių švietimo problemų. Suprantu liberalų požiūrį į finansavimą, tačiau ar nekyla grėsmė prarasti konservatyvius pamatus, užtikrinančius valstybės gyvavimą. Šiuokart turiu minty pasikeitusį aukštųjų mokyklų statusą: jos tampa viešosiomis įstaigomis. Ar neįžvelgiate grėsmių, kad, netinkamai vadovaujant ir neužtikrinant pakankamo uždarbio, kai kurios aukštosios mokyklos gali tiesiog bankrutuoti. Ar valstybė bus pajėgi kontroliuoti procesą ir užtikrinti aukštųjų mokyklų išlikimą, kad neliktume be pamatinių kultūros vertybių Lietuvoje?
G. S.: Šiais metais turi baigtis aukštųjų mokyklų valdymo pertvarka, universitetai ir kolegijos iš biudžetinių tampa viešosiomis įstaigomis. Jūs esate teisi – tokiu būdu bus daugiau savarankiškumo ir atsakomybės. Be abejo, teisinio statuso ir lankstesnio veikimo galimybes siejame ir su aukštesnės vadybos principų diegimu kiekvienoje aukštojoje mokykloje. Natūralu, kad norisi matyti ne vien menininkus, profesionaliai ruošiančius būsimus mūsų iškilius muzikos ir teatro žmones, bet ir sutvarkytą elementarią įstaigos vadybą. Ne sykį esu sakęs, kad visus guzus ir kankorėžius už švietimo reformą prisiimu sau kaip politikas. Dalį trūkumų pripažįstame, taisome juos. Bet tikrai tikiu, kad geriausi sprendimai susiję su atsakingų, išmanančių naujų žmonių atėjimu vadovauti aukštosioms mokykloms. Tuomet pokyčių tikrai bus. LMTA metinis biudžetas – 20 milijonų litų. Padidinome finansavimą vienam rengiamam studentui – 18 000 Lt. Nuo vadybos priklauso ir motyvacinė sistema dėstytojams, ir daugybė kitų svarbių dalykų. Dažnai sakoma, kad studentams labai brangios muzikos studijos. Bet prašau nepainioti skirtingų dalykų – valstybė 18 000 Lt finansuoja vieno studento rengimą, o aukštoji mokykla gali lanksčiai taikyti mokestį už mokslą, kurdama lengvatų ir stipendijų sistemą ar apskritai atleisdama nuo mokesčio. Vakaruose tokia praktika egzistuoja jei ne šimtmečiais, tai tikrai dešimtimis metų.
J. K.: Ar nėra pavojaus, kad iš esmės keisis meno mokyklų valdymo sistema? Iki šiol buvome įpratę, kad LMTA ar Dailės akademijai vadovaudavo tų sričių profesionalai, universitetams – iškilūs mokslo autoritetai. Šis modelis siūlo, kad vadovavimą perimtų vadybą išmanantys žmonės. Ar nemanote, kad yra pavojus susiskaldyti meno ir mokslo atstovams, profesionalams ir vadybininkams. Naujasis vadovas, nebūdamas aukštosios mokyklos specifikos žinovas, gali tiesiog atmesti gerus siūlymus kaip nerentabilius?
G. S.: Priešpriešos čia tikrai nėra.
V. J.: Norėčiau papildyti. Nors nesu naujos reformos kūrėjas, tačiau išstudijavęs ją matau, kad yra pakankamai rimtų saugiklių. Pirmiausia įvedamas svarus valdymo organas taryba. Tiesa, iki šiol tarybos taip pat egzistavo, tačiau LMTA taryba praktiškai nefunkcionuoja, nors pagal statutą su ja turėjo būti derinami visi veiksmai ir visos reformos. Pagal darbo pobūdį dažnai bendraudamas su tarybos pirmininku žinau, kad jis net nėra apie pertvarkas informuojamas. O naujoje sistemoje paritetiniais pagrindais bus suformuota taryba, kuri rinks rektorių. Jeigu nesusidarys bent du trečdaliai žmonių, galinčių pasitikėti rektoriumi – jo bus neįmanoma išrinkti. O paskui rektorius bus priklausomas nuo tarybos kontrolės ir jos nuomonės. Jeigu atsitiks dalykų, kuriems nepritars Taryba ar bus nusižengta įstatymams, rektorius bus įspėjamas arba tiesiog nuverčiamas. Mokslinė ir kūrybinė kompetencija lieka senato rankose. Tai taip pat bus organas, kuris kaip ir iki šiol reguliuos mokslinę kūrybinę sistemą. Manau, kad be reikalo baiminamasi. O labiausiai baiminasi tie, kurie jau įprato ramiai gyventi ir bijo prarasti įprastas pozicijas. Dabartinės LMTA vadovybės darbo stilius neatitinka šiuolaikinių reikalavimų nei vadybos, nei meno ar mokymo srityse, nei požiūryje į žmogų. Šiandien mums ministras paaiškino krepšelių sistemą – tai nė kiek nepanašu į tuos komentarus, kuriuos girdime iš dabartinės LMTA vadovybės. Net nekalbama nei apie dėstymo kokybės priežiūrą katedrose, nei apie lanksčias sutarčių, kompensacijų, stipendijų sistemas. Yra pavyzdžių, kai dešimtmečiais dirbantys žmonės ne tik kad neteikia studentams jokios naudos, priešingai – netgi kenkia. Tačiau į bet kokias užuominas vadovybė įpratusi mįslingai atsakyti, esą pakeisti nieko negalima. Neabejoju, kad būsimi pasikeitimai bus naudingi visai LMTA bendruomenei, paskatins ją atsinaujinti, nes kitu atveju jos neliks apskritai. Gali nutikti taip, kaip tik ką nutiko – nesuvokiamas, niekaip nepateisinamas faktas: Kauno fakultetas nusprendė ir atsiskyrė nuo LMTA! Viduryje mokslo metų, su finansavimu, su pastatais, žeme, su žmogiškuoju potencialu, profesūra – tiesiog prisijungė prie Vytauto Didžiojo universiteto...
J. K.: Bet jie vieni kitais patenkinti?..
V. J.: Patenkinti... O mes ką? Ar mūsų kas nors paklausė?
J. K.: O koks ministerijos požiūris į tokią koliziją? Tikriausiai tokio precedento dar nėra buvę, kad taip imtų ir atsiskirtų visas fakultetas?
V. J.: Precedentas netrukus gali pasikartoti! Niekam nežinant įvykusi LMTA pertvarka suformavo LMTA struktūrą su dviem fakultetais: Muzikos ir Teatro. Kas galėtų užtikrinti, kad vieną dieną Teatro fakultetas nepasiprašys prieglobsčio, tarkime, Vilniaus universitete ar prisijungs prie Romerio universiteto?
A. Ž-N.: Norėčiau pridurti, kad, mano galva, Lietuvoje ir turėtų vykti jungimosi, o ne skilimo procesai: juk esame pernelyg maža valstybė.
V. J.: Mokslinis ir kūrybinis potencialas sukauptas būtent LMTA ir šita institucija turėtų tapti strategijos generatoriumi.
G. S.: Pastarosiomis dienomis Suomijoje paskelbta, kad trys universitetinės menų pakraipos aukštosios mokyklos sujungiamos norint suvienyti geriausias pajėgas, išnaudoti infrastruktūrą ir potencialą. Manau, kad ir mes, gyvendami panašaus dydžio, bet ne tokioje turtingoje šalyje, neturėtume turėti tabu kalbėtis apie tai, kokie sprendimai ilgalaikėje perspektyvoje galėtų būti geriausi. Be abejo, Kauno atvejis specifinis. Ir, svarbiausia, pačioje bendruomenėje dėl vidinės situacijos, dėl negebėjimo bendrauti, išsiaiškinti gimė tokie drastiški sprendimai. Mano supratimu, buvo nenormalu, kai vienos aukštosios mokyklos viduje – geografiškai atskirai, bet formaliai po vienu stogu – vyko konkurencija. Ir ta konkurencija vyko ne visada sąžiningai. Maestro, jau minėjote, kad geras muzikų rengimas įmanomas ir nebūtinai būnant atskira mokykla. Kaip Kauno atveju atsitiko, jie išlaiko savo kamieną, savo infrastruktūrą, bet yra sudėtinė universiteto dalis – t. y. gali gauti kitas, universitetiniam išsilavinimui būtinas, disciplinas visai kitais įkainiais ir skirti didžiąją finansavimo dalį tiesioginiam tikslui – muzikų profesionalų rengimui. Mažų, po Lietuvą išbarstytų filialiukų buvimas, kai dar dešimtmetį mažės studentų skaičius dėl gimstamumo, yra neracionalus. Ar tikrai galime sau leisti prabangą turėti daug mažų administracijų? Gal geriau tos lėšos galėtų būti panaudotos tiesioginiams tikslams?
J. K.: Minėjote keletą iniciatyvų, kurias galima įgyvendinti iš ES lėšų. Tačiau Jūsų ministerijos valdymo organo Švietimo ir mokslo tarybos narė Emilija Sakadolskienė, grįžusi iš pasitarimo švietimo klausimais Briuselyje, buvo labai sunerimusi, nes ten buvo iškelta idėja, kad išsilavinimas ES šalyse būtų traktuojamas kaip įdarbinimo įrankis. Tai reiškia, kad lyg ir turėtų būti užsakoma, kiek kokių sričių specialistų reikia parengti. Grėsmė pirmiausia iškiltų humanitarinių sričių specialistams. Ši idėja gali paveikti ir pinigų srautus... Kaip potemė galėtų būti studijų programų mažinimas – LMTA pedagogai, tikiuosi, patvirtins, kad mažinamos programos, nes viską reikia finansiškai sureguliuoti.
G. S.: Signalų iš įvairių Briuselio forumų gauname daug. Galbūt kažkas įsivaizduoja, kad Europos mastu mes į lentynėles visus sudėstysime pagal poreikį, tačiau Lietuvoje esame pasirinkę kitokį modelį. Pamatinis dalykas – paties žmogaus apsisprendimas. Gerbiant tą apsisprendimą turi rastis valstybės sistema, kuri leistų rinktis. Tačiau nedidelėje valstybėje pririnkti studentų į visas studijų programas, tarkim muzikos, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir dar Šiauliuose, naivu būtų tikėtis. Todėl neišvengiamai reikės žiūrėti, kurioje aukštojoje mokykloje kuriuos specialistus rentabiliausia rengti.
J. K.: Švietimo ir mokslo reforma įsibėgėja, tačiau Lietuvos abiturientai bėga iš Lietuvos. Nežinau, ar ministerija turi statistiką, bet mano aplinkoje, mano draugų, pažįstamų vaikai vis dažniau renkasi studijas užsienyje. Ir ne todėl, kad Lietuvoje studijos brangios, o todėl, kad jos nekokybiškos. Ar kas nors keičiasi?
G. S.: Situacijos nedramatizuoju. Iki 5% Lietuvos abiturientų šiuo metu studijuoja užsienyje – masiškumu to nepavadinsi. Užsienyje studijuoja 15% airių – o Airija už mus gerokai labiau išsivysčiusi. Didesnis ir Estijos abiturientų procentas renkasi studijas užsienyje. Vartočiau ne žodį bėga, o renkasi... Jeigu renkasi – tikiuosi, kad sąmoningai. Bet kokie sprendimai, susiję su išsilavinimu, turi būti pagrįsti. O savo dirvonus kokybės prasme dar turime išsiravėti. Bet vykstantys pokyčiai ir kels tą kokybę, o ne priešingai – kaip kad buvo pastaruosius 20 metų.
J. K.: Ačiū visiems.
Disputas vyko 2011 m. balandžio 8 d.
LR “Kultūros” laidoje “Pastišas”
Spaudai parengė Kotryna Lukošiūtė
