2011 m. kovo 8 d., antradienis

SENJORŲ VAKARONĖ 2011 M. SAUSIO 6 DIENĄ


Sausio 6 dieną Lietuvos muzikų sąjungos senjorai rinkosi į tradicinę vakaronę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Susirinkusius su Naujaisiais Metais pasveikino Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, pažadėjusi, kad graži tradiciją, būrusi garbingiausius sąjungos narius pastarąjį dešimtmetį šviesios atminties Rimvydo Žigaičio iniciatyva, bus tęsiama.
Kaip jau įprasta, senjorus muzikavimu pasveikino LMS jaunieji. Šį kartą susirinkusiems griežė Eglė ir Aidas Strimaičiai, dainavo jauniausias LMS narys Tadas Girininkas.
Tradiciškai buvo pasveikinti jubiliejines sukaktis minėję solenizantai. Šį kartą tai buvo pianistė Saulutė Eidukonytė, choro dirigentas Petras Bagdonavičius ir kontrabosininkas Zigmas Žukas.
Jubiliatai dalinosi prisiminimais, ilgai pasakojo įsimintinas istorijas iš gyvenimo ir scenos patirties.

Profesorius Antanas Jozėnas

Profesorius Lionginas Abarius
Vytautas Skripkauskas
Iš kairės: Audronė Žigaitytė-Nekrošienė,
Saulė Eidukonytė ir Elena Brundzaitė-Baltrienė
Saulė Eidukonytė
Ina Švedienė
Vakaronės pabaigtuvės prie vaišių stalo
2010 m. Lietuvos nacionalinės kultūros premijos laureatas
Povilas Mataitis

2011 m. kovo 7 d., pirmadienis

DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS 2010. PO NETEKTIES ŽENKLU


                      2010 m. lapkričio 20-oji. Šeštadienis.
                      Kaip visuomet nuo pat ryto būriuojasi žmonės prie Lietuvos nacionalinės filharmonijos.
                      Kaip visuomet 12 valandą šventės šaukiniai paskelbia XIV koncerto-maratono pradžią.
                      Kaip visuomet...
                      Ne, šį kartą Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas Rimvydas Žigaitis neišėjo į sceną pasveikinti šventės dalyvių ir klausytojų. Šį kartą bendrystę jutome nesant jam šalia – nes visi atlikėjai ėjo į sceną, dovanodami savo muzikavimą neseniai išėjusiam.
                      Būtent dovana, muzikinė auka ilgamečiam Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovui, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Rimvydui Žigaičiui tapo išskirtine 2010 metų „Didžiojo muzikų parado“ koncepcijos dalimi.
                      Kviečiami į garbingąją šventės sceną buvo visi „Auksinio disko“ laureatai, kurių per dešimtį metų susidarė ne tik puošnus, bet ir labai gausus būrys. Net ir ne visiems galint dalyvauti, jeigu kas būtų norėjęs, galėjo fiksuoti savotišką renginio trukmės rekordą – pirmąjį „Didįjį muzikų paradą“, dėl dalyvių gausos, vykusį be pertraukų. Gal ir keista, bet  nei panikos, nei sumišimo, nei nuovargio dėl neįprastos maratono trukmės ir eigos nejuto nei atlikėjai, nei klausytojai.
                      Salėje vyravo aukos, dovanos dvasia. Ne, gedulo muzikos nebuvo – skambėjo kaip įprasta visų žanrų, įvairių nuotaikų ir stilių muzika. Net tuomet, kai skambėjo Lietuvos nacionalinės filharmonijos Rimvydui Žigaičiui dedikuotas Johaneso Brahmso „Vokiškas requiem“ visi jautė ne liūdesį, o ypatingą taurų susikaupimą – juk pirmą kartą šios šventės istorijoje muzikuojama atminčiai...
                      Per keturiolikos metų „Didžiojo muzikų parado“ istoriją renginio pabaigos akcentų būta įvairių. Įsimintini kelis metus skambėję galingi G. F. Händelio  „Hallelujah“ garsai. Vėliau net kuriam laikui šventės talismanu tapo L. DenzosFunikuli-funikulia“, kurią atliko pirmieji „Auksinio disko“ laureatai Virgilijus Noreika ir kamerinis choras „Brevis“, vadovaujamas G. Venislovo, vėliau – kamerinis choras „Jauna muzika“ ir S. Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, Donatas Katkus su Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru... 
                      Tokio galingo šventės finalo, kaip šį kartą nebuvo niekad. Scenoje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas), 2010 m. „Auksinio disko“ laureatas Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), dirigentas Robertas Šervenikas, solistai Sandra Janušaitė (mecosopranas), Steinas Skjervoldas (baritonas). Vokiškas santūrumas ir Romantizmo epochos polėkis, racionalus mąslumas ir emocionalūs aistrų proveržiai, orkestro instrumentų ir žmogaus balso junginys – regis, ir taip tą dieną realias erdves praradęs laikas sustojo... Vyravo tik muzikos dvasia.
                      Sustojusi publika aplodismentų lavina mėgino atsidėkoti atlikėjams už tokią neeilinę dovaną – galimybę priartėti prie Amžinybės ne liūdesio, o susikaupimo dvasioje.
                     
                     
 „Auksinio disko 2010“ laureatai
                      Kaip visuomet buvo įteiktas – jau dešimtą kartą – „Auksinis diskas“. Kaip visuomet – paskelbti keturių kategorijų laureatai: dainininkas, instrumentalistas, džiazo muzikos atstovas ir kolektyvas. Šiais metais tai – dainininkė Violeta Urmanavičiūtė Urmana, violončelininkas Davidas Geringas, kompozitorius ir džiazo pianistas Viačeslavas Ganelinas, Kauno valstybinis choras bei jo vadovas Petras Bingelis.
                      Visi 2010 metų „Auksinio disko“ laureatai itin stipriais kūrybiniais ryšiais susiję su Rimvydo Žigaičio kūrybine veikla.
                      Kauno valstybinis choras įkurtas 1969-ųjų spalį. Būtinybė steigti profesionalų valstybinį chorą Kaune turėjo būti įrodyta, išdiskutuota. Reikėjo rasti vadovą, jo pavaduotojus. Tai, kad iki šiol chorui vadovauja pirmasis choro vadovas Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, profesorius Petras Bingelis rodo, kad pasirinkta teisingai. Žingsnis po žingsnio ryžtingai eita pirmyn, nuo smulkių muzikos formų, liaudies dainų, lietuvių kompozitorių kūrinių, proginio repertuaro iki pirmojo W. A. Mozarto „Requiem“ atlikimo 1971 m. Vėliau galutinai įvaldytas stambių formų klasikinis repertuaras, čia surasta savoji niša, savas choro veidas, išnaudotos maksimalios galimybės.
                      Kauno choro tarptautinis pripažinimas prasidėjo 1984 m. po M. Teodorakio „Pavasario simfonijos“ atlikimo keliose Europos sostinėse. Ypač prasminga koncertinė kolektyvo veika tapo pradėjus bendradarbiauti su XX a. artistine legenda lordu Yehudi Menuhinu, turiningas valstybinio choro bendradarbiavimas ir su pianistu, dirigentu bei muzikos veikėju Justusu Frantzu, tvirta ir vaisinga draugystė chorą sieja su Sauliaus Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru, Juozo Domarko vadovaujamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru.
                      „Auksinėje“ plokštelėje – unikalūs Kauno valstybinio choro įrašai, būtent su ištikimiausiais kolektyvo partneriais – su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojant Lordui Yehudi Menuhinui skamba fragmentai iš G. F. Händelio „Mesijo“ (beje, ir „Didžiojo muzikų parado“ talismanu tapęs „Hallelujah“! Atsitiktinumas? – jų nebūna...) ir su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Juozui Domarkui (įrašyti C. Orfo kantatos „Carmina burana“ fragmentai).
                      Lietuvos ir Vokietijos violončelininkas, profesorius, dirigentas Davidas Geringas gimė 1946 m. Vilniuje, muzikų šeimoje. Mokėsi Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – M. K. Čiurlionio menų mokykla). O ten tuo metu dirbo jaunas teorinių disciplinų mokytojas, tik ką parvažiavęs iš Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos su kompozitoriaus diplomu. Vienas kitą suprato ir pedagogas, ir mokinys – užsimezgė graži ilgus metus trukusi bičiulystė, nepaisiusi nei politinės santvarkos, nei dirbtinų bendrauti trukdžiusių baimės sienų. Prieš išvykdamas 1975 metais į užsienį D. Geringas dirbo Lietuvos filharmonijoje, o vėliau, su Lietuvos kameriniu orkestru lankęsis Hamburge, pas buvusį mokinį svečiavosi R. Žigaitis. Gal ir pavojinga buvo taip elgtis tais laikais, bet santykius ir bendravimą lėmė nuoširdumas.
                      1975 m., emigravęs į Vokietiją ir gavęs Herberto von Karajano stipendiją, Davidas Geringas pradėjo tarptautinę solisto karjerą. Kaip violončelininkas koncertavo su garsiausiais pasaulyje Berlyno, Londono filharmonijų, Ciūricho, Vienos, Čikagos, Filadelfijos, Detroito, Monrealio, Tokijo, Izraelio simfoniniais orkestrais. Maestro yra pripažintas kamerinės muzikos atlikėjas, griežė įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, drauge su žmona pianiste Tatjana Schatz-Geringas grojo rečitalius prestižiškiausiose pasaulio koncertų salėse Romoje, Paryžiuje, Zalcburge, Niujorke, Amsterdame ir Vienoje...
                      O kai „griuvus“ sienoms sugrįžo į gimtinę, įsiliejo į darnią Lietuvos muzikų šeimą – tapo LMS nariu. 
                      Nuo 1992-ųjų D. Geringas kasmet su nauja programa koncertuoja Lietuvoje. 1998 m. Vilniuje pirmą kartą surengė „Violončelės savaitę“, kurios metu griežė su savo mokiniais ir pasirodė kaip dirigentas.                       
                      Už lietuvių muzikos populiarinimą D. Geringas 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 2000 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2008 m. D. Geringui suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktaro vardas.
                      Pastaraisiais metais D. Geringas vis daugiau dėmesio skiria dirigavimui. Jis jau dirigavo įvairių šalių kameriniams orkestrams (Wiener Symhoniker, Orchestra Sinfonica Siciliana ir kt.), taip pat  – ir Lietuvos kameriniam orkestrui. 2010 m. birželyje net dvi savaites Davidas Geringas praleido Klaipėdoje, dirbdamas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru – parengė P. Čaikovskio kūrinių programą su styginiais ir dirigavo operą „Eugenijus Oneginas“.
                      Peterio Vaskso Knyga violončelei solo šį kartą skambėjo neįtikėtinai ekspresyviai. Nuostabus instrumento tembras, garso grožis regis kažkur aukštybėse jungėsi su išėjusiuoju. Tai buvo tarsi paskutinis jųdviejų – bičiulių muzikoje – pokalbis... „Auksinėje plokštelėje“ Davidas Geringas griežia J. Brahmso miniatiūras su žmona pianiste Tatjana, J. S. Bacho Preliudą D-dur iš Siuitos violončelei solo griežia penkiastyge barokine violončele, brolio Benny Geringas baladė „Rachel from Toledo“ atliekama su pianiste Indre Baikštyte ir – kulminacija – diriguoja Kyushu sinfoniniam orkestrui (Japonija) P. Čaikovskio  Polonezą iš operos „Eugenijus Oneginas“. Įrašų kompaktinėje plokštelėje vertę „sušildo“ ir sūnaus Alexanderio kūrybinis įnašas – jis parengė visus privataus archyvo įrašus kaip garso režisierius.

                      Lietuvoje mėgstamas ir populiarus džiazas kad ir kaip keista, bet prestižinių koncertų salių scenose skamba ne taip jau dažnai.
                      Viačeslavas Ganelinas – iš tų laikų, kai Lietuvos filharmonijoje R. Žigaičio rūpesčiu vykdavo reguliarūs džiazo muzikos koncertai. Priežastis paprasta – įstaigos kolektyvų tarpe buvo  džiazo trio Ganelinas–Tarasovas–Čekasinas (GTČ). Trio GTČ labai daug koncertavo, buvo populiarus ne tik Lietuvoje ir tuometinės TSRS respublikose, bet ir užsienyje. Kaip patys muzikai juokauja, grota visoje Europoje, išskyrus Albaniją. 1986 m. surengti koncertai 16 didžiųjų Jungtinių Amerikos Valstijų miestų. Tai buvo paskutinieji aktyvios trio veiklos metai.
                      V. Ganelino stiliuje dera tiek akademinės, tiek XX a. avangardinės džiazo kryptys, meninės minties laisvė leidžia jam kurti muziką, kurioje originaliai susipynė laisvasis džiazas, folkloras, modalinis džiazas ir kamerinė muzika.
                      Gyvendamas Izraelyje aktyviai dalyvauja ir džiazo festivaliuose. Pastaraisiais metais daug koncertuoja su grupe „The Ganelin Trio Priority“, kurioje groja Petras Vyšniauskas ir Klausas Kugelis. Izraelio nacionaliniame radijuje veda laidą „Ganelino laboratorija“.
                      V. Ganelinas sukūrė tris operas, muziką daugiau nei 30 spektaklių ir 6 miuziklus, kelis koncertus įvairiems instrumentams, daugiau nei 50 dainų bei muziką daugiau nei 60 filmų („Mosfilm“, „Lenfilm“ ir Lietuvos kino studijos). Penki filmai, kuriems muziką sukūrė V. Ganelinas, buvo apdovanoti tarptautiniuose festivaliuose Venecijoje, Stokholme, Barselonoje ir Vašingtone.
                      „Didžiojo muzikų parado“ maratone skambėjo Viačeslavo Ganelino Improvizacja „Ex Libris“. O „Auksiniame diske“ įrašyta „Neringos improvizacija“, atlikta su „Trio Aljansas“: Viačeslavas Ganelinas (klavišiniai, sintezatoriai), Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji).
                      Violetos Urmanavičiūtės Urmanos „Didžiojo parado“ scenoje neišvydome. Bet jos įrašai „Auksiniame diske“ – itin unikalūs: ji dainuoja su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru viešnagės Klaipėdoje metu (diriguoja Vytautas Lukočius). Skamba Giacomo Puccini Toskos ir Madam Baterflai arijos , Vincenzo Bellini Normos malda, Giuseppe Verdi Leonoros scena iš operos „Likimo galia“ ir, žinoma, Klaipėdoje (anuomet Memelyje) profesinę dirigento karjerą pradėjusio Richardo Wagnerio Izoldos mirties scena iš operos „Tristanas ir Izolda“ ir Zyglindės ariozo iš operos „Valkirija“. Lietuvių kalba garsioji lietuvaitė dainuoja su vyru italu Alfredo Nigro „Valso aidas“ – duetą iš Franzo Leharo „Linksmosios našlės“.
                      Bene didžiausių aukštumų pasaulyje pasiekusi marijampolietė Violeta Urmanavičiūtė Urmana į Lietuvos muzikų sąjungą įstojo dar tuomet, kai tik pirmuosius kartus pasirodė Bayreutho festivalyje. „Muzikos barai“ pirmieji supažindino Lietuvą su Violetos Urmanavičiūtės šlove užsienyje ir spėjo išleisti jos kompaktinę plokštelę anksčiau, nei buvo išleista užsienyje. Tai labai svarbu – juk dėmesys tėvynėje – brangiausias.
                       2009-2010 metų sezoną V. Urmana juokais vadina „Amerikos sezonu“ – net penkis mėnesius ji praleido užatlantėje. Amerikos operos teatruose garsi mūsų dainininkė dainuoja jau daugiau kaip dešimt metų. Debiutavusi „Tristane ir Izoldoj“ San Franciske 1998-aisiais, nuo 2001-ųjų beveik kasmet kviečiama į „Metropolitan“ solistė iš Lietuvos pagaliau pasirodė ir „Lyric“ operoje Čikagoje – visą sausį publika gėrėjosi jos dramatiška Toska to paties pavadinimo Puccini operoje. Iš Čikagos Violeta Urmanavičiūtė skrido tiesiai į Niujorką, kur nuo vasario pabaigos ir kovą „Metropolitan“ teatre dainavo Odabelą Verdi ,,Attiloje“ – šiuo spektakliu čia debiutavo ir dirigentas Riccardo Muti.                                         Didžioji scena – Violetos Urmanavičiūtės Urmanos gyvenimo būdas. Per metus ji dainuoja maždaug pusšimtyje spektaklių bei koncertų. Todėl itin džiugu, kad tarp daugybės garsių salių atsiranda ir kuklesnės Lietuvoje – garsioji lietuvaitė nepamiršta ir gimtinės. 2010 balandyje tiesiai iš JAV ji atskrido į Klaipėdą, kur ne tik surengė su savo vyru Alfredo Nigro nuostabų koncertą, bet ir „įmynė“ simbolišką pėdą, tapdama naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybų globėja.
                      2010 m. gruodžio paskutines dienas Violeta Urmanavičiūtė Urmana praleido Vilniuje – Lietuvios profesinės operos 90-mečiui ji dovanojo puikų koncertą ir dainavo Leonorą G. Verdi operoje „Likimo galia“.  


                      Lietuvos profesinės operos 90-mečiui

                      „Didžiajame muzikų parade“ brangiajai, valstybingumą liudijančiai sukakčiai buvo skirtos net kelios valandos. Pagrindinę poziciją užėmė iš Kauno, Valstybės operos lopšio, atvykusi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Sabina Martinaitytė su savo mokiniais ir pianiste Audrone Eitmanavičiūte. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Irena Zelenkauskaitė ir jaunasis bosas Tadas Girininkas reprezentavo sostinės vokalo mokyklą, o jiems talkino pianistai Audronė Juozauskaitė ir Jurgis Aleknavičius.
                      Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose Tado Girininko sukurti vaidmenys – Eskamiljas G. Bizet operoje „Karmen“ (Kaunas), Charonas ir Seneka C. Monteverdi operose „Orfėjas“ ir „Popėjos karūnavimas“, Frank’Einstainas A. Žigaitytės operoje-fantasmagorijoje „Frank’ Einstainas XXI amžius“, Sparafučilė G. Verdi operoje „Rigoletas“ (Klaipėda) – tai ambicingos jaunojo solisto paraiškos, liudijančios, kad sulaukėme dar vieno nuostabiai gražaus tembro boso. „Parade“ Tadas prisistatė puikiai atlikdamas P. Čaikovskio Gremino ariją iš operos „Eugenijus Oneginas“ ir Leoporelo ariją iš W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“.
                      Operos solistė Irena Zelenkauskaitė (sopranas) nuo 1992 m. dainuoja LNOBT. Jos vaidmenų kraityje Liučija G. Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“, Julija B. Kutavičiaus operoje „Lokys“, Dona Elvyra W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“, Violeta ir Džilda G. Verdi operose „Traviata“ ir „Rigoletas“. Ir, žinoma, nepamirštamoji Čio Čio San G. Puccini operoje „Madam Butterfly“.
                      Drauge su itin subtiliai dainininko balso menkiausią niuansą jaučiančia pianiste Audrone Juozauskaite šį karta atlikta kamerinės muzikos lyrika – S. Rachmaninovo romansas „Čia gera“ ir R. Strausso trys dainos.
                      Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė savo esamus ir buvusius mokinius sutelkė lietuviškai temai. Visus 2010 metus skaitėme apie jų kompoziciją „Žalgiris“, parengtą pagal to paties pavadinimo V. Klovos operą (buvo pastatyta pavadinimu „Du kalavijai“). Gražių atsiliepimų sulaukė šiandien didžiausias aukštumas iš S. Martinaitytės klasės absolventų pasiekęs Liudas Mikalauskas, parengęs R. Žigaičio vokalinės lyrikos programą. „Lietuviškame pasaže“ skambėjo J. Karnavičiaus, G. Kuprevičiaus, A. Žigaitytės kūriniai.
                      Pateikdami vientisą kompoziciją koncerte-maratone, Kauno dainininkai lyg ir nubrėžė gaires, tolesnes „Didžiojo muzikų parado“ programų perspektyvas. Iš tiesų verta pamąstyti apie koncertų programų minimalų teatralizavimą, skirtingų kūrinių siejimą į vientisas kompozicijas, apibrėžiant dramaturginiais principais ar net siužetais.
                      Dabar gi verta pagirti visus lietuviškos programos kūrėjus ir pasidžiaugti, kad šalia jau patyrusių, publikos meilę pelniusių pačios S. Martinaitytės, L. Mikalausko, E. Bavikino, drąsiai į sceną žengė dar studijuojantys E. Grigaitytė, A. Apšega ir M. Gacevičius.

                     
                      Lietuviškumas muzikoje
                      Lietuvių kompozitorių muzika šiandien neprivaloma atlikti – jos nepareikalaus nei vienas koncertų rengėjas. Tai absoliučiai savanoriškas atlikėjų pasirinkimas. Todėl dar brangesnis. Ir nesvarbu, kad ne visuomet lietuvių kūriniai vadintini šedevrais – šedevrai tikrai ne kasdien gimsta, svarbiau, kad tik lietuviška muzika, jos atlikimas užtikrina lietuvybės puoselėjimą ir profesionaliajame mene. Kartais neramu, kaip greitai į kasdieninę kalbą veržiasi užsienio kalbų trumpiniai, nūdienos pašnekesių kasdienybe virtę net neverčiami pavadinimai, posakiai. Tai, ko nepasiekė okupacija per pusę šimtmečio, aukojame šiandien „integruodamiesi“ į pasaulio kultūrą akimirksniu. Lygiai tuos pačius procesus stebime ir muzikoje. Tiek lengvojoje, tiek akademinėje. Viskas atlieka originalo kalba, kartais (kaip kad Eurovizijos dainų konkursui) ir rašoma užsienio kalbomis, tarytum ta sąlyga užtikrintų sėkmę (o, beje, ir neužtikrina).
                      Tad ypač brangio ir „Didžiajame parade“ pozicijos, kuriose skambėjo lietuviška muzika.
                      Originaliomis aranžuotėmis savo puikiems kolektyvams garsėjantis Artūras Novikas ir šį kartą su savo vadovaujamu vokaliniu ansambliu „Jazz Island“ pateikė visą šūsnį lietuviškos muzikos, kurią – tarsi specialiai pabrėždamas, kad gera ir viena, ir kita – sugretino su užsienio kompozitorių kūriniais. 1991 m. susikūręs Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz Island“ itin subtiliai be jokio instrumentinio pritarimo, a cappella atliko lietuvių liaudies dainas ir B. Glosono bei J. Lennon ir P. McCartney kompozicijas. Kolektyvas tradiciškai demonstravo išsiskirtini ypatinguą skambesį, puikų unisono valdymą, subtilia įvairių stilių nuovoka, ansambliavimu, muzikalumu ir sceniškumu.
                      Jau ne pirmą kartą situacija, gretinanti „Jazz Island“ ir kamerinio choro „Brevis“, vadovaujamo Gintauto Venislovo pasirodymus, užmena mįslę: pagal žanrus lyg ir nepanašius kolektyvus sieja kažkas bendra. Kas? Iš pirmojo žvilgsnio tikrai sutampantis faktas, kad abu vadovai savuosius kolektyvus įsteigė prieš 20 metų. Bet juk tai neturėtų turėti įtakos atlikimo stiliui?
                      Kad ir kaip būtų, bent jau dėmesiu lietuviškai muzikai ir gebėjimu „įkaitinti“ šiaip jau santūrią lietuvių publiką sugeba ir „Jazz Island“, ir „Brevis“. Pastarojo pasirodymas „kaitino“ atmosferą salėje net ir „Parade“, kuriame skambėjo E. Whitacre „Penkios hebrajų meilės dainos“ (talkino smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris), R. Žigaičio klasika tapusi „Tyla“, ar pasirodymo kulminacija – V. Augustino „Tykus tykus“.
                      Ansamblis „Vaivora“ jau pačia savo prigimtimi puoselėja tautinį identitetą. Džiugu, kad kolektyvo vadovės prof. Linos Naikelienės iniciatyva, ansambliui tikrai nemažai kompozitorių skiria savo kūrinius. Kai kurios kompozicijos – kaip, pavyzdžiui, ir abi šį kartą skambėjusios: F. Latėno „Sambo Lacrimarum“ ir R. Žigaičio Dvi pjesės liaudies instrumentų ansambliui, – jau tapo ansamblio savastimi ir publikos yra mėgstamos. Be abejonių, „Vaivora“ yra vienas originaliausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje, kruopščiai bei atsakingai puoselėjantis savo tautos kultūrinį palikimą. O klausytojai už tai dosniai atsidėkoja aplodismentais, liudijančiais meilę kolektyvui.
                     
                      Šviesiam atminimui
                      Pasirinkta „Didžiojo muzikų parado 2010“ koncepcija – pozicionuoti „Auksinio disko laureatus“ – sukėlė papildomą intrigą panašios sudėties kolektyvų pasirodymams ir leido suvokti, kokie skirtingi, brandūs mūsų kamerinės muzikos atlikėjai. Neveltui šis sudėtingiausias, perdėm akademinės muzikos atlikimo meistrystę demonstruojantis koncerto-maratono blokas turėjo jau ir tiesioginę dedikaciją „Šviesiam Rimvydo Žigaičio atminimui“. Tuo tarsi buvo paliudyta, kad nebeprasmis Jo rūpestis nuo jaunystės (Lietuvos filharmonijai pradėjo vadovauti 31 metų) puoselėjant kamerinės muzikos žanrus, ilgametę tradiciją turėjusiuose Kamerinės muzikos, Kvartetų festivaliuose. Tai, kad ansamblių veikla jis domėjosi, stebėjo senbuvius ir ragino jaunų muzikų susibūrimus, liudija ir „Auksinio disko“ laureatų amžiaus, ir ansamblių sudėčių įvairovė.
                      Teatralizuotu pasirodymu susikaupti pakvietė violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė. Užgesus salėje šviesoms, scenoje liko tik iš prieblandos vos išnyranti violončelė ir garsas. Ne, ne senųjų Italijos meistrų tai gamintas instrumentas. Todėl galėjai justi, kiek daug pačios muzikės sielos, širdies šilumos turi būti įdėta, kad muzikavimas paliestų slapčiausias klausytojų sielos gelmes... Įvyko! M. Regerio Preliudas „uždavė“ labai aukštą dvasinės įtampos toną... Išsiliejusi vieninga padėka, vieningu pagarbos ir meilės atodūsiu tam, kuris visą gyvenimą paskyrė jiems... Visiems... Nedalindamas į „geresnius“ ir „ne taip gerus“... Lygiai gerbdamas, lygiai mylėdamas, lygiai skatindamas aktyviai kūrybinei veiklai, rengdamas susitikimus su publika visoje Lietuvoje.
                       F. Mendelssohn-Bartholdy Trio Nr. 2 ir A. Chačaturiano Adagio iš baleto „Spartakas“ – tai fortepijoninio trio „Kaskados“ (pianistė A. Šikšniūtė, smuikininkė R. Mataitytė ir violončelininkas E. Kulikauskas) vokišku akademizmu, kartais net asketišku tikslumu pasižymintis virtuozinis muzikavimas. G. Mahlerio Kvartetas a-moll fortepijonui, smuikui, altui ir violončelei – jau „vizitine“ kortele tapęs fortepijoniniam trio „Musica camerata Baltica“ – L. Melnikas (fortepijonas), B. Traubas (smuikas), V. Kaplūnas (violončelė) ir V. Raškevičiūtė (altas), –  didžiojo XIX amžiaus pabaigos romantiko kūrinys. Sodrus ansamblio garsas, romantiniai proveržiai derėjo su atminties intencija. Jauniausias tarp „Auksinio disko laureatų“  – fortepijoninis trio „FortVio“, kurio sudėtyje muzikuoja I. Baikštytė (fortepijonas), I. Rupaitė (smuikas), P. Jacunskas (violončelė) – savajam pasirodymui pasirinko lietuviško impesionizmo sklidiną J. Juozapaičio kompoziciją „Mėnulio šviesa“.
                      Kelinta jaunimo karta auga su edukacinėmis Valstybinio Vilniaus kvarteto (A. Vainiūnaitė, A. Šilalė, G. Jakaitis, A. Vasiliauskas) programomis? Visi Haydno kvartetai, Beethoveno, Schuberto... Lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių pluoštas – specialiai rašytų kolektyvui. „Parade“ griežtos L. van Beethoveno Styginių kvarteto f-moll, Nr. 11 op. 95 dvi dalys (Allegro con brio, Largetto espressivo. Allegretto agitato. Allegro) tarytum sustingdė laiką, sustabdė kvėpavimą. Nepriekaištingas, gilus muzikavimas... Akademinės muzikos aukštumos.
                      Čiurlionio kvartetas (J. Tankevičius, D. Dikšaitis, G. Dačinskas, S. Lipčius)
 kitoks. Vis dar neprarandantis jaunatviško žaismingumo. Netikėtumas – nuolatinis kolektyvo palydovas. Tai, žiūrėk, programa nustebins, tai atlikimo forma. Ir – kas svarbiausia – meistrystė, žanro reikalavimai išlieka.
                      Ir šį kartą „Parado“ scenoje čiurlioniečiai užsibuvo kur kas ilgiau nei kiti. Pagriežę Allegro assai appassionato iš F. Mendelssohn-Bartholdy Styginių kvarteto op. 44 Nr. 2, jie talkino klarnetininkui prof. Algirdui Budriui ir dainininkams Kristinai Zmailaitei ir Edmundui Seiliui. Skambėjo bendrų koncertų programų fragmentai. W. A. Mozart     o Larghetto iš Kvinteto klarnetui, dviems smuikams, altui ir violončelei ir naujausios prancūzų vokalinės muzikos fragmentas – J. Massenet ir H. Duparc kūriniai. Taigi, pasirodymo paletė gavosi išties spalvinga: romantizmas, klasika, prancūzų impresionizmas... Styginių sodrumas, klarneto gelmė, žmogaus balso atspalviai (sopranas ir tenoras) styginių fone.
                       Paradiškumą koncertui-maratonui grąžino LMTA, Bostono universiteto (JAV) ir Longy muzikos akademijos (JAV) auklėtinis smuikininkas Dainius ir jo brolis, LMTA, Juilliard (JAV) ir Bostono universiteto (JAV) auklėtinis pianistas Aidas Puodžiukai, atlikę P. Čaikovskio Melodiją ir H. Wieniawsky Koncertinį polonezą A-dur. Daugybės konkursų laureatai nenuvylė publikos po akademinio susikaupimo pasiūlę akademinę bravūrą. Techniškai nepriekaištinga, meniniai turininga.
                      Klaipėdos brass kvintetas – bene vienintelis Lietuvoje į antrąjį dešimtmetį įkopęs, nuolatos dirbantis, vis naujas programas rengiantis pučiamųjų ansamblis. Jo nariai – Vilmantas Bružas, Alius Maknavičius, Steponas Sugintas, Algirdas Ulteravičius, Jurgis Dargis – Klaipėdos universiteto, E. Balsio menų gimnazijos, S. Šimkaus konservatorijos pedagogai bei pirmieji balsai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Mažosios Lietuvos simfoniniame orkestruose. Be kolektyvo muzikavimo sunkiai apsieina Klaipėdos kultūrinių renginių organizatoriai.
                      Sostinės vario kvintetas – šaunių ir linksmų vyrų kompanija, kurių nuoširdus draugiškumas ir aukščiausio profesinio lygmens muzikavimas nuostabiai dera. Tokiomis vertybėmis apdovanoti šie muzikantai suranda kelia į bet kokio klausytojo širdį. Nuolatos bendraudami talentingi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistai, siekdami ansamblinio muzikavimo tobulumo bei individualaus meninio lygio kėlimo, įkūrė šį ansamblį – Sostinės vario kvintetą. Kolektyvo lyderis – Algis Januševičius. Kaip ir „Didysis muzikų paradas“, kolektyvas gimė taip pačiais 1997 m. ir tapo neatsiejama renginio dalimi – R. Žigaičio specialiai „Paradui“ sukurtų šventės šaukinių atlikėjais. Kolektyvas aktyviai įsitraukė į Lietuvos kultūrinio gyvenimo veiklą. Ansamblis bendradarbiauja ir su kitais Lietuvos meniniais kolektyvais – kameriniu choru „Brevis“, choru „Psalmos“, Arkikatedros bazilikos grigališkojo giedojimo choru. Rengia bendrus projektus su kolektyvu „Vilniaus mušamieji“, „Giunter Percussion“.

                      Džiazo muzikos valanda
                      Šiais metais jaunuosius džiazo muzikus „Parade“ atstovavo saksofonininkas Juozas Kuraitis su pianistu Motiejumi Bazaru. „Auksinio disko“ laureatų – džiazo grandų „parade“ net trys pianistai – Artūras Anusauskas, Egidijus Buožis ir Saulius Šiaučiulis, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, šį kartą muzikavęs su vokiečiu Klausu Kugeliu (mušamieji) ir Vidu Pinkevičiumi (vargonai) ir galingą džiazo pozicijos finalą vainikavęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vadovaujamas kapitono Ričardo Čiupkovo.
                      Kaip visuomet, nevaržomos džiazo Improvizacijos (P. Vyšniauskas, V. Pinkevičius, K. Kugelis), „Laisvos improvizacijos“ (A. Anusauskas), „Džiazo kompozicijos“ (E. Buožis) ir „Google“ (S. Šiaučiulis) liejosi laisvai ir žaismingai.
                      Kaip visuomet, su atlikėjais šmaikštavo ir koketavo muzikologas Viktoras Gerulaitis.
                      Kaip visuomet griežtumo visam nevaržomam stiliui suteikė KASP bigbendo autorinės M. Harriso, B. Bacharacho ir D. Ellington kūriniai.